Tačiau pradėkime nuo pradžių. Prieš metus laiko (gruodžio mėnesį) atsitiktinai internete pamačiau įrašą, kad ieškomi savanoriai, laikinai gyvūnų priežiūrai. Kadangi tiek aš, tiek mano vaikinas, esame neabejingi gyvūnams, nusprendėme priglausti ką nors, kam reikia globos. Nepaminėjau, kad jau turiu 5 metų jorkšyro terjerą, bet man išsikrausčius iš tėvų, jis liko pas juos – gal būtent tai ir paskatino mano norą užpildyti tuštumą. Po kiek laiko susisiekiau su VšĮ „Šuniukų fėja“ ir mes susitarėme, kad į globą paimsim senučiuką pinčeriuką vardu Šponkis.
Ji mums papasakojo, kad Šponkį ji pasiėmė iš „Nuaro“. Jis buvo labai sulysęs, o ir prieglaudoje pats šunelis jautėsi ne kaip. Tačiau nuo tos akimirkos, kai jis atsirado pas Šuniukų fėją, užtikrinu, kad jo gyvenimas pasikeitė visu 100 proc. Šponkis gyveno kaip karalius: džiaugėsi kitų šunų kompanija, lakstė po laukus, o po kelių mėnesių, atsirado pas mus. Patį pirmą vakarą jis jautėsi nedrąsiai, tačiau ilgai laukti nereikėjo, nedarėme jam spaudimo, tiesiog kalbinome ir tą patį vakarą jis jau karaliavo mūsų lovoje. Labai greitai prie jo pripratome, o jis prie mūsų. Mano nuomone, jis yra iš tų šunų, kurie greitai adaptuojasi prie naujos aplinkos ir žmonių. Tuo metu mes jau žinojome, kad Lietuvoje ilgai neužsibūsime dėl darbo pasiūlymų, todėl po pusės metų globos, kai reikėjo išvykti, gražinome jį Šuniukų fėjai. Iš pradžių galvojome, kaip šuo jausis, prieš kelis mėnesius įžengė į vienus namus, o dabar grįžta ten pat, iš kur atvyko. Bet dėl vieno mes buvom užtikrinti, kad grįžę mes jį vėl pasiimsim. Išvykome tik keliems mėnesiams ir šių metų rudenį pasiėmėme jį atgal. Labai prie jo prisirišome, puikiai suprantame faktą, kad turėti augintinį – didelė atsakomybė. Tai nėra užgaida, šuo ne žaislas, už jį atsakingas tik tu vienintelis, jo šeimininkas. Mūsų nuolatinės kelionės iškėlė begales klausimų. Įvertinome situaciją ir, galų gale, po ilgų svarstymų nusprendėme, kad bet kokiais atvejais suksimės iš padėties taip, kad šuo galėtų keliauti kartu.
Mes net nesuabejojome faktu, kad imame jau ne jauną, o pražilusį senučiuką su skaudančia ir šleiva kojyte (dabar dar jam ir dantis skaudėti pradėjo!), bet aš manau, kad tokie dalykai tik dar labiau sustiprina meilę jam!
Peliukas žavi tuo, kad būdamas senučiukas, jis yra labai mielas, fainas, padykęs šunelis, pavyzdys kitiems šunims, kaip būdamas tokio amžiaus jis yra toks judrus: mėgsta lakstyti, gainioti kitus, maudytis, amžius jam neegzistuoja. Jis tiesiog dievina miegoti po kaldra. Jis nėra piktas, tačiau, kaip būdamas senučiukas, kartais „pabamba" ant kitų, kurie bando trukdyti jo ramybę. Kartais jis būna tiesiog labai santūrus, išmintingas, guli ir žiūri, ką kiti jaunikliai išdarinėja. Peliukas labai moka gražiai „prašyti“, sėdi ir mosikuoja savo rankytėmis.
Na, o kaip jis iš Šponkio tapo Musiuku-Peliuku? Istorija tokia, kad dėl savo išvaizdos ir juodo kailio jis priminė musę, juokais jį kviesdavome Musiuku, o jis atsisukdavo, pradėjo reaguoti į šį vardą, o kadangi musiukas ir peliukas vienodai skamba, todėl jis ir liko tiesiog Musiukas-Peliukas, nežinau, ar dar koks šuo turi du vardus, bet jam tiesiog tinka...