Tokiomis mintis pokalbį pradėjo neseniai Teisėjų tarybos vadovo kadenciją baigęs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, profesorius Rimvydas Norkus, žurnalui TEISMAI.LT sutikęs pasidalyti mintimis apie kadenciją įpusėjusią Teisėjų tarybą, augantį visuomenės pasitikėjimą teismais, teismų ir teisėjų nepriklausomumą, atliktus darbus bei laukiančius iššūkius.
– Pradėkime nuo aktualijų: užbaigėte Teisėjų tarybos pirmininko kadenciją ir nutarėte nebesiekti dar vienos. Kodėl?
– Priežastį jau esu įvardijęs. Atsakomybė teisėjų bendruomenei, suvokimas, kad net patys mažiausi organizaciniai kolegialios institucijos darbo trikdžiai gali išbalansuoti jau pasiektą darbų tempą, stabdė mane vadovauti Teisėjų tarybai dar vieną kadenciją, kuri yra ilgesnė nei mano, kaip Aukščiausiojo Teismo pirmininko, įgaliojimai. Tai reiškia, kad po metų Tarybai galėtų tekti rinkti naują pirmininką. Neslėpsiu, sulaukiau kolegų raginimų nekreipti į šį aspektą dėmesio ir dirbti toliau. Vis dėlto esu tikras, kad Taryba turi išsirinkti pirmininką visai kadencijai, o ne galbūt jos daliai.
– Gal galėtumėte detalizuoti, kokie darbai jau atlikti, kokie dar laukia?
– Šios kadencijos Teisėjų taryba turi kuo didžiuotis. Ji orientavosi ne į procesą, o į rezultatą. Veiklos pradžioje nusistatyti aiškūs artimiausi tikslai, išskirti prioritetai leido mums dirbti kūrybingai ir ypač atvirai.
Jau pradėdamas vadovauti Aukščiausiajam Teismui sakiau, kad vienas aktualiausių dabarties klausimų teismų sistemai yra teisėjo profesijos patrauklumo, prestižo išsaugojimas ilgalaikėje perspektyvoje. Tam buvo skirtas didžiausias dėmesys ir pasiekti konkretūs rezultatai.
Per konstruktyvų dialogą su kitomis valdžiomis Seime priimtas Teisėjų atlyginimų įstatymo pakeitimas, paremtas ne „vidiniais rezervais“, kurių teismų sistema neturi, o realiu finansavimu. Vyriausybei esame pateikę savo matymą dėl tolesnės teisėjų socialinių garantijų raidos. Ateinančių metų teismų biudžetas – rekordinis, dėl jo augs teismuose dirbančių žmonių atlyginimai. Taryba būtent ir siekė atsigręžti į kiekvieną teismo darbuotoją – organizavome ne tik teisėjų, bet ir teisėjų padėjėjų, sekretorių, psichologų, kanclerių, informatikų ir kitų darbuotojų mokymus. Įvyko pirmasis visuotinis teismų darbuotojų sąskrydis.
Seime svarstomi mūsų parengti reikšmingi Teismų įstatymo pakeitimai. Priimti ir nuosekliai įgyvendinami Teismų procesinių sprendimų kokybės standartai. Atsisakėme nereikalingų biurokratinių teismų administravimo procedūrų. Gerėjančią teismų veiklą vertina visuomenė – pasitikėjimas teismais sugrąžintas. Tikiuosi, kad tai – negrįžtamas procesas.
Ne mažiau svarbi ir teismų infrastruktūra, sąlygos, kuriomis dirba mūsų žmonės: atnaujintas teismų automobilių parkas, ateinančiais metais pagaliau pradėsime Vilniaus apygardos teismo pastato statybą – daug laiko prarasta, kol buvo atsisakyta ankstesnių ekonomiškai nepagrįstų ir pačių teisėjų prieštaringai vertintų statybų vizijų.
Tai visos Tarybos ir susitelkusios teisėjų bendruomenės darbo rezultatas. Tarybos pirmininkas – tik vienas iš jos narių, be aktyvios ir iniciatyvios kitų narių veiklos, be Nacionalinės teismų administracijos indėlio nieko nebūtų pasiekta. Taryboje vyravo demokratiška, darbinga, tarpusavio pasitikėjimu ir supratimu grįsta atmosfera. Siekėme kiek įmanoma didesnio veiklos atvirumo. Tarybos vadovybė asmeniškai aplankė daugelį Lietuvos teismų, susitiko su teisėjais, organizavo išvažiuojamuosius posėdžius regionuose. Visa posėdžių medžiaga iš anksto viešinama ir derinama su teismais. Pačių Tarybos narių paskatinti pradėjome svarstymus dėl tiesioginės Tarybos posėdžių transliacijos internetu.
Tarptautiniu lygmeniu Lietuvos teismai reikšmingi ir atpažįstami kaip niekada iki šiol. Esame išrinkti į Europos teisėjų tarybų tinklo vykdomąją valdybą. Lietuvos teismų iniciatyvos siekiant užtikrinti fizinį ir psichologinį proceso dalyvių saugumą sulaukė tarptautinio pripažinimo šiais metais vykusioje Europos teisėjų tarybų tinklo Generalinėje Asamblėjoje. Lietuvoje vyksta reikšmingi tarptautinės teisėjų bendruomenės renginiai.
Nuoširdžiai linkiu sėkmės naujajai Teisėjų tarybos vadovybei. Turime neprarasti pagreičio, ypač dėl tolesnio teisėjų profesijos patrauklumo didinimo, teismų veiklos gerinimo. Likdamas Teisėjų tarybos nariu, visomis išgalėmis remsiu naudingas iniciatyvas.
– Kaip apibūdintumėte santykį tarp Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) pirmininko ir Teisėjų tarybos pirmininko pareigų?
– Tai nevienodos, nors ir susijusios pareigybės.
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas vadovauja vieninteliam kasaciniam teismui, kurio uždavinys – nuosekli, neprieštaringa, konstitucinius ir tarptautinius žmogaus teisių standartus atitinkanti teismų praktika. Šia prasme Teismo pirmininko uždavinys yra sudaryti organizacines sąlygas tokiai teismų praktikai plėtotis, užtikrinti tokios praktikos sklaidą, palaikyti dialogą teismų praktikos klausimais su kitais teismais ir visuomene.
Susieti šias abi funkcijas nepaprasta, nes reikia itin kruopščiai planuoti savo laiką ir sudėlioti prioritetus. Vis dėlto aš pirmiausia siekiau išlikti teisėju ir netapti vien „teismų biurokratu“. Nagrinėti bylas – mėgstamiausia mano darbinė veikla.
– Užsiminėte apie Seime svarstomus Teismų įstatymo pakeitimus. Kokia jų esmė?
– Išskirčiau kelias kryptis. Pirmiausia – tai didesnis pačios teisėjų bendruomenės vaidmuo parenkant teisėjus ir sprendžiant jų karjeros klausimus. Pagal šiuo metu esančią sistemą teisėjus parenka vykdomoji valdžia, tuo tarpu Teisėjų taryba tik pritaria arba nepritaria jau atrinktiems kandidatams. Tai labai ribotas teisėjų savivaldos vaidmuo, o juk teisėjams taip pat svarbu, kad jų kolegomis taptų geriausiai tam darbui pasirengę žmonės. Pagal siūlomą modelį Teisėjų tarybos deleguoti atstovai dalyvautų Teisėjų atrankos komisijos veikloje, pati Teisėjų taryba nustatytų teisėjų atrankos kriterijus. Teisėjų atrankoje būtų vertinamos ne tik dalykinės savybės, bet ir taikomi pažangūs metodai asmeninėms būdo ir pažintinėms savybėms įvertinti.
Kita kryptis – jau minėtas teisėjo profesijos patrauklumo didinimas. Sutiksite, kad dirbti teisėju motyvuoja ne vien atlygis, tai gyvenimo būdas, tačiau tam būtinas ir subalansuotas darbo krūvis, atitinkamos darbo sąlygos. Šiuo tikslu Projekte įvedamas pakaitinio teisėjo institutas, kuris būtų taikomas, kai paskirtas teisėjas ilgą laiką negali eiti pareigų ir dėl to likusiems teisėjams išauga darbo krūvis, taip pat nuostatos, susijusios su savarankišku teisėjo darbo laiko planavimu, budėjimų organizavimu ir atsiskaitymu už juos ir pan.
Trečia kryptis – teismų savivaldos veiksmingumo didinimas. Šiandien veikianti ir iš 23 narių susidedanti Teisėjų taryba yra viena didžiausių, jei ne pati didžiausia Europoje, jos formavimo principai ne visai užtikrina proporcingą visų grandžių ir kompetencijų teismų atstovavimą. Pagal siūlomą modelį bendras Teisėjų tarybos narių skaičius mažėtų iki septyniolikos, o atstovavimo proporcijos būtų labiau subalansuotos, Tarybos narių rinkimai demokratiškesni, nes nebeliktų teritorinių ribų renkant narius.
Yra ir daug kitų teismų bendruomenei svarbių nuostatų, kaip antai, siūloma iki įstatyminio lygmens pakelti teismų sistemos apdovanojimus.
– 2018-ieji – iškilūs mūsų valstybės metai. Tai taip pat ir teismų sistemos šimtmečio metai. Kokius matote teismus dabar ir ateityje? Kokie, Jūsų nuomone, didžiausi teismų sistemos pokyčiai nuo nepriklausomybės atkūrimo?
– Galima drąsiai teigti, kad į šimtmetį Lietuvos teismai atėjo tvirtais žingsniais, kurie svarbūs ne tik teisėjams, bet kiekvienam, kuris brangina stiprią demokratinę valstybę, jos vertybes. Galime didžiuotis tuo, kad buvo sukurta teismų sistema. Teismai tapo nepriklausoma trečiąja valdžia, kuri realiai užtikrina žmogaus teises. Šio šimtmečio pradžioje priimti Civilinio ir Baudžiamojo proceso kodeksai išgrynino teismų sistemos atskirų grandžių funkcijas, įtvirtino ir šiandien aktualų apeliacijos modelį, Aukščiausiojo Teismo, kaip vienintelio kasacinio teismo valstybėje, vaidmenį.
Žvelgiant iš lyginamosios perspektyvos, Lietuvos teismai gana sėkmingai susitvarko su iššūkiais, kuriuos mato daugybė kitų ES valstybių teismų sistemų. Pavyzdžiui, proceso trukmė yra palyginti neilga ir kol kas gana veiksmingai kontroliuojama, bylų skaičius pastaruosius kelerius metus svyruoja nežymiai ir yra daugiau mažiau stabilus. Nėra didesnių problemų dėl vienodos teismų praktikos užtikrinimo, LAT ir kiti aukštieji teismai savo funkcijas vykdo gana sėkmingai.
Na, o ateities teismo vizija visada siejama su globalizacija, kuri neaplenkia ir teisingumo sistemų. Ir tai, žinoma, dar vienas ilgalaikis, tiksliau – nuolatinis – iššūkis teismams. Vis dažniau ir giliau nei bet kada esame priversti galvoti apie globalizacijos nulemtus dalykus. Ji ir iš teisingumo sistemų, ir iš teisėjų reikalauja derintis tiek prie aukščiausių žmonijos vertybinių standartų, tiek prie naujo kasdienio, rutininio darbo, koks modernus dėl techninės pažangos jis bebūtų. Teisėjams patikima vis daugiau funkcijų, ne tik vykdyti teisingumą, bet ir šviesti visuomenę, būti atviriems. Tam jie pasitelkia naujausias technologijas, būdami Lietuvoje jie gali tobulintis per užsienyje vykstančių seminarų tiesiogines transliacijas ar stebėti garsiausių mokslininkų pranešimus konferencijose.
Stulbinantys teismų modernizavimo tempai ypač akivaizdžiai keičia teismus. Technologijos teismuose šiandien jau nekelia nei žavesio, nei didesnio susidomėjimo, nes tapo įprasta kasdienybe. Į teismo posėdžius nuteistųjų nebereikia vežti iš įkalinimo įstaigų, tam padeda teismo posėdžiai nuotoliniu būdu. Lietuvos teismų elektroninių paslaugų portalas (EPP) padeda proceso šalims neišėjus iš namų pateikti teismui dokumentus, susipažinti su bylos eiga ir medžiaga, sumokėti žyminį mokestį. LITEKO sistemoje galima lengvai rasti dominančius teismų sprendimus, sužinoti bylų nagrinėjimo laiką ir t. t.
Moksliniuose eksperimentuose jau bandomas „virtualus teisėjas“, dar kitaip – „teisėjo dirbtinis intelektas“ – šis geba priimti sprendimus ir juos motyvuoti. Eksperimentais patvirtinta, kad dirbtinio intelekto panaudojimas turi daug privalumų: tai gebėjimas užtikrinti teisės aiškinimo stabilumą, sprendimų nešališkumą ir skaidrumą. Tačiau galiu pasakyti iš savo patirties, kad visuomenė teisėją nori matyti ne tik kaip nešališką arbitrą, intelektualą, kuris turi neįkainojamą savybę matyti kontekstus, mąstyti strategiškai, bet ir kaip intuityvų, empatišką žmogų, gebantį įvertinti savo sprendimo socialinius padarinius ir jaučiantį atsakomybę už tai.
– Teismams didelę įtaką turi pats betarpiškiausias partneris – visuomenė. Kaip vertinate šiemet pasiektą rekordinį pasitikėjimą teismais – net 49 proc.?
– Šie procentai pirmiausia yra žmonių atsakas į pasikeitusius teisėjus, jų požiūrį į žmogų. Taip, atskirų ekscesų neišvengiama, jie labai skausmingi, tačiau manymas, kad teisėjai susireikšminę, atitrūkę nuo visuomenės, jos problemų nesuprantanti kasta, jau nėra kasdienybė, tai – jau atgyvena.
Tarptautiniai tyrimai rodo, kad pasitikėjimą teismais lemia trys pagrindiniai veiksniai – pirmasis, ar žmonės jaučia, kad teismai priima sąžiningus ir teisingus sprendimus, o įstatymai vienodai taikomi visiems, nepriklausomai, ką mano galingesnis ar įtakingesnis. Antrasis – ar procedūrine prasme į bylos nagrinėjimą įtraukti žmonės turėjo galimybę būti išklausyti, suprasti, ar su jais teismo procese buvo elgiamasi pagarbiai, o į jų argumentus motyvuotai atsakyta. Trečiasis veiksnys yra susijęs su teismų veiklos efektyvumo suvokimu – ar žmonės mano, jog teisingumas vykdomas be nepagrįsto delsimo, procedūros organizuojamos racionaliai, o teismo sprendimas yra įvykdomas.
Akivaizdu, kad visais šiais aspektais žengiama pirmyn. Europos Komisijos duomenimis, daugiau nei pusė Lietuvos žmonių ir verslo atstovų pripažįsta, kad mūsų šalies teismai priima nepriklausomus sprendimus, nuosekliai trumpėja proceso trukmė, teisėjai suvokia savo ypatingą vaidmenį procese ir demonstruoja pagarbą kiekvienam žmogui.
Šis aukštas rezultatas – kiekvieno ir visų teisėjų nuopelnas. Būtent teisėjas yra teismų ambasadorius, nes nepriekaištingai elgdamasis, sąžiningai ir išsamiai nagrinėdamas bylas, priimdamas aiškius ir suprantamus sprendimus jis skleidžia teisingumo vertybes ir kuria pasitikėjimą teismais ir valstybe.
Teismų stiprybė – viešumas, atvirumas ir skaidrumas. Teismais pasitikės tiek, kiek informuosime apie savo veiklą, kiek būsime atviri. Šiuo tikslu ypač skatinama ir remiama teismų strateginė komunikacija, operatyvus informacijos teikimas. Pasitikėjimo šuolis patvirtina, kad visuomenė pastebėjo ir aukštai įvertino teismų pastangas dar plačiau informuoti apie savo veiklą, atnaujinus informacijos apie teismų veiklą teikimo taisykles, pakeitus teismų procesinių sprendimų viešo skelbimo tvarka, įtvirtinus galimybę filmuoti teismo sprendimo paskelbimą, sukūrus naują vizualinį teismų identitetą. Pažintiniai radijo ir interneto projektai, aktyvių ir socialiai atsakingų teisėjų dalyvavimas įvairiose teisinio švietimo, teismų atvirumo, pilietinėse iniciatyvose taip pat negalėjo neprisidėti prie išaugusių pasitikėjimo reitingų.
– Lietuvos teismai Europoje vėl lyderiauja pagal nagrinėjamų civilinių bylų greitį. Teismų bendruomenė tuo džiaugiasi. Ar už to negali slypėti kokių pavojų?
– Džiaugiamės ir manome, kad ne be pagrindo. Statistika rodo, jog Lietuva pirmauja Europoje nagrinėjant santuokos nutraukimo, civilines ir komercines bylas – tokios bylos Lietuvoje 2016 m. buvo išnagrinėjamos per 88 dienas, šiais rezultatais mūsų šalis lenkia ir iki šiol pirmavusius Liuksemburgą bei Nyderlandus.
Bylų nagrinėjimo sparta niekada nebuvo ir negali būti savitikslis dalykas. Skuba dėl skubos – prastas supratimas. Nors reikia pripažinti, visuomenės abejonių būta, kaipgi ta sparta koreliuoja su darbo kokybe, ar ji neatsiranda kokybės sąskaita. Įrodymų, kad tokia tendencija galėtų tapti, neturime.
– Visada yra išskirtinių, į valstybės istoriją įrašytų bylų. Kurias išskirtumėte Jūs?
– Taip, yra bylų, įsirėžusių į atmintį kiekvienam Lietuvos piliečiui. Žurnalisto Vito Lingio nužudymo byla, kurioje duotas atsakas visiems, bandantiems užgniaužti laisvą žodį. Medininkų žudynių byla, kurioje konstatuota, kad muitinės posto užpuolimas ir jo pareigūnų nužudymas – ne atsitiktinis nusikaltimas, o nusikaltimas žmoniškumui; nusikaltimas, padarytas TSRS jėgos struktūroms dideliu mastu ir sistemingai vykdant nepriklausomybę atkūrusių Baltijos valstybių civilių užpuolimą, taip įgyvendinant TSRS bei TSKP politiką, kurios tikslas buvo grąžinti šias valstybes į TSRS sudėtį. 1991 m. sausio 13 d. byla, kuri šiuo metu yra nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Visos jos gula į teisininkų metraščius ir neabejotinai į istoriją. Ypač svarbios, išskirtinės ir tos bylos, kuriose vertintas labai platus istorinis kontekstas. Tai ir dvi pirmiau minėtos bylos, ir bylos, kuriose LAT pripažino, kad už Lietuvos laisvę kovoję partizanai buvo reikšminga tautos dalis šalies išlikimui.
Bendriausia prasme reikšmingos yra visos kasacinės bylos, nors ir ne rezonansinės, tačiau reiškiančios tam tikrą teisės pokytį arba suteikiančios naujų impulsų teisės plėtotei. Tokiomis laikyčiau bylas, susijusias su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos įtvirtinimu Lietuvos teisinėje sistemoje. Pavyzdžiui, LAT pripažino, kad, taikant Konvencijos nuostatas, asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš valstybės dėl pernelyg ilgo teisminio proceso, nepaisant to, kad Lietuvos civilinėje teisėje tiesiogiai tokia galimybė neįtvirtinta.
Reikšmingos yra ir bylos, kuriose, pasikeitus įstatymams, patvirtinta, kad vairavimas apsvaigus nuo alkoholio – neabejotinai pavojinga veika, o transporto priemonė yra šios nusikalstamos veikos priemonė ir todėl paprastai turi būti konfiskuota; kartu pabrėžta, kad už šią, kaip ir už bet kurią kitą, veiką taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos, teisingos, todėl galimos išimtys, kai neblaivaus asmens vairuotos transporto priemonės nėra konfiskuojamos.
Man pačiam įsimintina vadinamoji „Snoro“ indėlių sertifikato byla, kurioje LAT po ESTT išaiškinimų pripažino, kad asmenys, įsigiję indėlio sertifikatus, kurie, pažodžiui taikant mūsų įstatymus, nėra apsaugoti indėlių draudimu, nusipelno tokios pat apsaugos, kaip ir įprastus indėlius padėję asmenys. Ir čia galima būtų komentuoti daugybę kitų kasacinių nutarčių.
– Kaip kasaciniam teismui sekasi balansuoti tarp teisingumo vykdymo ir bendrosios kompetencijos teismų praktikos formavimo?
– Kasacija – ypatinga sprendimų teisėtumo patikros forma, o ją vykdantis Aukščiausiasis Teismas turi dvi funkcijas. Viena – vykdo teisingumą, gina pažeistas asmenų teises, ir antra – formuoja bendrosios kompetencijos teismų praktiką, vysto teisę, pateikdamas išaiškinimus, kaip turi būti suprantama teisė visoje valstybėje. Tačiau, matyt, retai susimąstoma, kaip nepaprasta kasaciniam teismui balansuoti derinant šias funkcijas. Kaip ir visi pasaulio kasaciniai teismai, praktikoje susiduriama su prioritetų dilema, kas svarbiau – ištaisyti žemesnio teismo klaidą konkrečioje byloje, įvykdyti teisingumą, nors ir galbūt rizikuojant iškreipti teisės suvokimą ar net sukelti chaosą teisinėje sistemoje; ar svarbiau išsaugoti teisės grynumą, švarumą. Antai, ar pavyzdžiui, kasacinis teismas gali ignoruoti imperatyvų naikinamąjį terminą, jei to reikalauja teisingumo interesai, taip rizikuodamas sukurti pavojingą precedentą, jog terminų gali būti nepaisoma, arba, priešingu atveju, rizikuodamas būti apkaltintas formalizmu ir teisingumo neįgyvendinimu?
Mūsų sprendimai patvirtina, kad, pripažindami ypatingą abiejų funkcijų svarbą, stengiamės rasti jų pusiausvyrą. Ir tai būtina, nes Aukščiausiojo Teismo sprendimai yra vertybiniai, siekėme ir visada sieksime socialinės taikos užtikrinimo ir nė vienos visuomenės grupės interesų nesuabsoliutinimo kitos sąskaita.
Šiais metais Lietuvos Aukščiausiasis Teismas organizavo autoritetingą tarptautinę konferenciją, į kurią susirinko Europos aukščiausiųjų teismų pirmininkai. Renginyje ne kartą kelti teismų ir teisėjų nepriklausomumo, teisės viršenybės klausimai. Gal galėtumėte plačiau pakomentuoti šį kontekstą.
Suprantama, klausimai kelti ne šiaip sau. Juos paskatino ir konkretūs nacionaliniai įvykiai, kai kuriose Europos valstybėse vykdomos ar ketinamos vykdyti reformos, ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, tapusi svarbiu ir veiksmingu teisiniu įrankiu ateičiai. Stimulą diskusijoms, be kita ko, davė šių metų vasario mėnesio Teisingumo Teismo sprendimas vadinamoje Portugalijos teisėjų byloje. Eilinė teisėjų socialinių garantijų byla tapo neeiline – joje ekonominės krizės klausimai transformuoti į teisės viršenybės krizės dalykus ir šiuo atžvilgiu gerokai pranoko jau suformuotą Teisingumo Teismo praktiką. Teismas sukūrė ES teisėjų sampratą, kuri apima ir Teisingumo Teismo, ir nacionalinius teisėjus. Akivaizdu, kad po šio sprendimo valstybės narės nors ir gali laisvai organizuoti savo teismus pagal nacionalines preferencijas, jos tai atlieka prižiūrint Teisingumo Teismui. Dar daugiau, Teismas paskatino Europos Komisiją, taip pat nacionalinius teismus būti aktyvius ir kreiptis tokiais abejotinais atvejais į Teisingumo Teismą. Neseni įvykiai Lenkijoje atšaukiant Aukščiausiojo Teismo reformą patvirtino, kad tokia priemonė yra veiksminga ir toliaregiška.
Ne mažiau svarbu, kad dėl tokių renginių tampame matomi tarptautinėje erdvėje. Intensyvinant dvišalius ir daugiašalius kontaktus, į mūsų nuomonę vis labiau atsižvelgiama. Antai, Lietuva labai aktyviai prisidėjo, kad Ukrainos Aukščiausiajam Teismui būtų leista dalyvauti Europos Sąjungos aukščiausiųjų teismų pirmininkų tinklo veikloje. Atvirai pasisakėme ir už teismų nepriklausomumo išsaugojimą regiono valstybėse.
– Ko palinkėtumėte visuomenei, teismų bendruomenei, TEISMAI.LT skaitytojams artėjančių švenčių proga?
– Pirmiausia – būti neabejingiems. Abejingumas žlugdo – visus ir viską. Daugiau geranoriškumo, pagarbos. Ir, žinoma, gražios žiemos, gražių švenčių!
Šią savaitę prezidentė Dalia Grybauskaitė pasirašė dekretą, kuriuo pritaria Vyriausybės siūlomai R. Norkaus kandidatūrai į Europos Sąjungos Bendrojo Teismo (ESBT) teisėjus. Juo taip pat siūlomas Gediminas Mesonis.
R. Norkus yra žymus civilinės teisės ir proceso ekspertas. 2005 m. jam suteiktas socialinių mokslų teisės krypties daktaro laipsnis, o 2012 m. – profesoriaus vardas. R. Norkus antrajai kadencijai išrinktas ES Aukščiausiųjų Teismų pirmininkų tinklo valdybos nariu, taip pat jis yra Europos Teisės Akademijos Patikėtinių tarybos narys, Tarptautinės nemokumo teisės ekspertų organizacijos „Insol International“ akademinės grupės narys, Europos nemokumo teisės ekspertų „Insol Europe“ teisėjų grupės narys. R. Norkus yra aktyvus teisės mokslininkas, lietuvių ir užsienio kalbomis paskelbęs daug mokslinių publikacijų įvairiomis teisės temomis, skaito pranešimus aktualiais teisės klausimais tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.