Atimti iš vaiko saldainį ir dar per Kalėdas galėtų tik visiškas beširdis. Na, nebent tai daro Sveikatos apsaugos ministerijos valdininkai, o jų sumanymas pagrįstas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijomis. Tada jau galima siuntinėti laiškus į mokyklas „dėl saldainių vartojimo Kalėdų metu“, informuojant jog uždrausta neštis saldainius į ugdymo įstaigas, o „atitinkamai turi būti apgalvotos ir Kalėdų Senelio dovanos“.
Jau matau, kaip priklijuotabarzdis storulis glosto galvą strazdanotam kaimo mokyklos berniūkščiui. Geras buvai, Jonuk, laikyk dovaną – traukia iš maišo kopūstą. O čia tau, Onute, morka – auk didelė, saldumynų nevalgyk, kad diabetu nesusirgtum, ir mėsos – kad klimato kaita sulėtėtų.
Visi šypsosi, atrodo laimingi, tik vienas Petriukas lūpą patempia, bet garsiai nesako, kad nori saldainio. Nes jau žino, mama sakė, jei išsiduos, kad nesveikai gyvena, ateis teta Dovilė juodai dažytais plaukais iš Seimo, stipriai suims už rankos ir nuves pas globėjus, kurie laikosi visų PSO rekomendacijų. Ir slepia Petriukas giliau į rankovę močiutės dovanotą triušio kailio kepurytę, kol piktos tetos iš „Tuščių narvų“ nepamatė.
Mes patys kalti, kad išblyškusių žolės daigų graužikų mažumai ir nuobodžiaujančioms niekam nereikalingų viešųjų įstaigų prie Ne savo reikalų ministerijos tetulėms leidome reguliuoti mūsų gyvenimą. Buvome pernelyg mandagūs, per ilgai apsimetinėjome, kad jų nuomonė kam nors svarbi. Dabar jau jie patys tuo patikėjo, pamatė, kad Seime ir Vyriausybėje kažkokiu būdu susirinko kritinė masė tokių pat draudimo ir baudimo entuziastų.
Kultūros komiteto pirmininkas jau kuo rimčiausiai svarsto, kaip mūsų mylimą Santa Klausą „Coca Colos“ spalvų kailiniais pakeisti kažkokiu Naisių Kalėda su šimtasiūle, o vietoje „Jingle Bells“ priversti giedoti himnus Piziui. Jau šiais metais Kalėdų mugės retai kur kvepės tikru Glühweinu, tai tik laiko klausimas, kada jie uždraus ir pačią eglutę. Nes žybsinčios lemputės bereikalingai naudoja energiją ir prisideda prie klimato kaitos, o Prakartėlėje paguldyta kūdikio lėlė skatina šeimas nesilaikyti gerosios vaikų priežiūros praktikos rekomendacijų.
Tik nepamanykite, kad ir aš pasidaviau pusę Lietuvos apėmusiai beprotybei dėl paimtų iš smurtaujančių tėvų vaikų. Svetimų vaikų aš nemėgstu, nuosava dukra jau suaugusi, o anūkų dar nesulaukiau, tai esu visiškai laisvas pasisakyti ta tema. Pasakyti tai, ko nedrįsta politikai: taip jums ir reikia. Norėjote gyventi skandinaviškame socializme, kur valstybė yra mama, globojanti kiekvieną nevykėlį ir pasirūpinanti, kad niekas nesulauktų patyčių? Norėjote visą gyvenimą būti vaikais, kurie giriami už pastangas, o ne darbo rezultatą? Tuomet gavote tai, apie ką svajojote. Išrankioti spirgų iš košės ir vaidinti veganą čia nepavyks – teks įveikti visą patiekalą.
Kai vaikamušių judėjimo aktyvistai liaudies rūstybę nukreipė į Dovilę Šakalienę, iš pradžių pamaniau, kad nėra jokios prasmės jos ginti vien už kadencijos pradžioje bandytą prakišti 50/50 gerų naujienų Visuomenės informavimo pataisą. Bet paprasčiausias sąžiningumas reikalauja pastebėti, kad ši ne per daug nuovoki politikė priklauso opozicinei socialdemokratų paluckininkų frakcijai, kuri jokios realios valdžios neturi. Vaiko teisių apsaugos reformą įgyvendino Sauliaus Skvernelio vyriausybė. Jai ir žaliavalstietiškai Seimo daugumai turėtų tekti ir visa atsakomybė už klaidas, kad ir kaip LVŽS frakcijos narys Mindaugas Puidokas jos besikratytų.
Gerai prisimenu, kad jau šios vasaros pradžioje žiniasklaidoje šmėkščiojo pranešimai, jog Lino Kukuraičio ministerijai pavesta įgyvendinti Vaiko teisių reforma stringa – regionuose trūksta specialistų, o ir tie, kuriuos pavyko surinkti, nespėjo tinkamai pasiruošti. Ministerija tuomet prisiekinėjo, kad viskas vyksta daugmaž pagal jos planą.
Galima kiek nori tikslinti grėsmės lygio apibrėžimus ir apkarstyti vaikų paėmimą vykdančius valstybės tarnautojus videoregistratoriais, bet tai per dieną niekaip nepakeis tūkstančių nesugebančių tvardyti savo pyktį lietuvių įpročių. Mūsų kalėjimai sausakimši smurtautojų, kurių net prižiūrėtojai bijo, ne todėl, kad įstatymai per griežti. Jie visi užaugo šeimose, kur visos problemos sprendžiamos pirmiausia „plekštelėjimu per kombinezoną“, o paskui ir kumščiu į nasrus. Tai pastebėti per ketvirtį amžiaus vis nebuvo laiko, o dabar irgi labiau rūpi atimti iš vaiko saldainį per Kalėdas, bet ne paklausti, iš kur po jo akimi atsirado kraujosruva.