Išmestą katę mes pastebėjome vasaros gale, nors šversta šiukšlinė liudijo, kad kažkas jau anksčiau buvo užsukęs pas mus. Rugsėjo gale pamatėme, kad visgi katė turi kraitį, kuris jau žmogaus nebenori pažinti. Kitą pavasarį, prasidėjus sodybų metui, mes jau turėjome naują kaimo gyventoja „ryžą“ katiną, kurio kažkas taip pat puikiai atsikratė. Taip ir prasidėjo mūsų kaimo veislyno pradžia: praeitais metais visi kačiukai gavo galimybę pakeisti savo likimą ir turėti namus, ne taip kaip jų tėvai ar protėviai, o šiais metais reikalai nejuda į priekį.
Apsiėmiau sutvarkyti šį reikalą su katėmis, nes kitiems kaimo poilsiautojams per daug širdies neskauda dėl esamos padėties. Pradžioje parašiau į dešimtis prieglaudų, su pagalbos šauksmu, kad galėčiau sumokėti už transportą ir paslaugas. Iš jų atsakė tik keletas ir toli gražu ne iš populiariųjų, ir kad niekas nenori skirti savo laiko, aišku jo ir nėra, gali paskolinti gaudykles. O dėl mažų kačiukų – nėra vietų.
Manau, rastų vietą tuo atveju, jei kačiukai turėtų pastebimų sveikatos problemų, kurios sukeltų gailestį žmonėms ir būtų paaukota pinigų suma žymiai didesnė už atliekamą gydymą ir gelbėjimą gyvybės tokio vargšiuko. Aš suprantu, 9 kačiukai maži ir tai didelis kiekis, bet jeigu bent jau kiekviena prieglauda būtų priglaudusi po vieną, jų širdelės turėtų šiltą guolį.
Pradėjau domėtis, kokios sterilizavimo tendencijos Varėnoje, abu veterinarai kaip susitarę siūlė 50 Eur už katę, nesvarbu, ar ji naminė, ar beglobė, kuri kiekvieną pavasarį veda vadas tokio pat likimo kačiukų.
Katės yra keturios suaugusios, iš mažųjų dar dvi, tai jau išeina šešios ir suma susidaro tikrai nemaža žmogui, kuris uždirba standartinį atlyginimą Lietuvoje. Taip pat sužinojęs, kad katės yra laukinės, veterinaras pasijuto blogai ir sakė, kad negalės mums padėti savaitgalį.
Pradėjau domėtis PSP programomis. Aišku, Varėna nėra apie tokia net girdėjusi, savivaldybės puslapio skiltyje prie beglobių gyvūnų yra įkeltos gyvūnų auginimo taisyklės ir tiek žinių. Šios savaitės pradžioje kreipiausi el. paštu į seniūniją ką gali pasiūlyti, kol kas vis dar jokio atsakymo, tyla. Pagūglinusi apie PSP radau, jog paslaugas teikia Vilniuje „Grinda“, tik menka problemėlė, jie rūpinasi katėmis, kurios yra iš Vilniaus miesto ar rajono, nepriima mūsų. Dar vykdo akciją kiekvieno mėnsio 17 dieną senjorams, bet mes neturime pensininko su pažymėjimu. Tad pagalbos čia mums nėra.
Nudžiugau radusi straipsnį, kad Alytuje „Nuaras“ šį mėnesį (lapkritį) atlieka PSP programą, bet vėl „menka“ problemėlė, tik miesto ar rajono katėms, apskritis čia ne prie ko, net ir parašius, kad katės bus atvežtos į vietą, pasiūlė kreiptis į veterinarijos klinikas lyg nebūčiau žinojusi, kas visgi atlieka tokias procedūras katėms.
Ir ką dabar daryti žmogui? Rankos svyra, nes kur besikreipi, grįžti į pradinį tašką. Noriu tik sustabdyti beglobių gyvūnų populiaciją, rasti adekvatų sprendimą. Savo laiką skirti pagavimui ir atvežimui į vietą, kur būtų išspręsta problema ir kaimas nebeturėtų pulko valkataujančių kačių, kurios laikui bėgant gali ir ligas pradėti platinti.