Seime vykusioje konferencijoje „Finansų krizės priežastys: ar Lietuva išmoko pamoką?“ Liberalų sąjūdžio frakcijos narys prof. Kęstutis Glaveckas kalbėjo, kad nereikia dar diagnozuoti, kad įvyks didžiulė krizė.
„Daug pasaulio ekonomistų kalba apie artėjančią krizę, kad finansinė sistema nestabili, tačiau vienas apibendrinimas aiškus – krizė, jeigu ir bus tai, nebus krizės formoje, o bus nuosmukio formoje. Krizė nebus panaši į 2008 ar 1998 metų. Dabartinės grėsmės atsiranda iš to, kad centriniai bankai – JAV centrinis bankas ir Europos Centrinis Bankas (ECB) – valdė visas monetarines politikas remdamiesi kiekybinio skatinimo programomis, t.y. spausdinant pinigus. Tai sudarė iliuziją investuotojams, kad investavimas į valstybinus popierius gana saugus ir garantuotas, tačiau dabar visos skatinimo programos siaurinamos. JAV centrinis bankas jau išėjo iš tos programos, bazinės palūkanos pakeltos. Euro zonoje jau ir skelbiama, kad nuo naujų metų bus baigta kiekybinio skatinimo programa. Tai turės įtakos ir investuotojams“, – kalbėjo K. Glaveckas, pridėdamas, kad reikšmingų problemų turi ir Italija, kurios skola ženkliai išaugusi.
„Nuosmukiai gali būti, bet jie nebus dramatiški. 2 proc. ekonomikos augimas praktiškai nėra augimas, tai mūsų laukia įtemptas laikotarpis, ypač kalbant apie biudžetą“, – pridėjo Seimo narys.
G. Nausėda prisiminė, kad situacija prieš praeitą krizę – 2008 metų buvo visai kitokia. 2006 metais buvo ypač pakilūs lūkesčiai, buvo manoma, kad Lietuva kitais metais įstos į euro zoną ir kainos po to ims didėti. Dėl to tokia euforija apėmė ir nekilnojamojo turto rinką.
„Ta euforija apėmė, NT paklausa tapo ažiotažinė. Ten dalyvavo visos pusės: tiek kreditus išduodantys bankai, tiek pirkėjai, tiek pati valstybė. Šiandien jau daug kas pamiršo tą faktą, kad iki 2008 metų egzistavo gyventojų pajamų mokesčio permokos susigrąžinimo galimybė neribotam būstų skaičiui. Tai veikė papildomai ir tuo naudojosi daugiausia tie, kurie spekuliavo būstais, pirko tam, kad vėliau parduotų brangiau. Tokioje ydingoje sistemoje, kažkas turėjo pralaužti tą ratą, tokia institucija galėjo būti Lietuvos bankas. Bet tada tai nebuvo padaryta, buvo keleriais metais vėliau padaryta, įvedant atsakingo skolinimosi gaires, bet jau buvo pavėluota tos krizės atžvilgiu. Tai galbūt stabilizuojančiai suveiks artėjančių krizių atveju, nes kažkokios žaidimo taisyklės turi būti, nes kitaip įsijungia nevaržomos konkurencijos dėsnis, kuomet kiekvienas nori suteikti vis daugiau finansinių paslaugų“, – kalbėjo ekonomistas.
Atsakydamas į klausimą, ar Lietuva išmoko savo pamokas, jis teigė, kad iš esmės išvados padarytos. Ir nors krizė bus kitokio pobūdžio, nuo jos visiškai apsisaugoti gali ir nepavykti.
„Kita krizė gali turėti kitokį pobūdį. Ji bus ne tiek su finansų institucijomis JAV susijusi, o gali kilti dėl prekybos karų, akcijų kurso pervertinimo momento, pietryčių Azijos skolų. Gali būti, kad nepavyks visiškai nuo jos apsisaugoti. Bet kuriuo atveju šitos krizės pasekmės žinoma ateitų neišvengiamai į Lietuvos realios ekonomikos sektorių ir į finansinį, tačiau finansinis šį kartą būtų geriau pasiruošęs ir geriau valdomas, nors ir ne su tokiais dideliais rezervais, ypatingai valstybė, deja, nesukaupė įspūdingų rezervų per pastaruosius keletą metų, kuomet jai pavyko pasiekti fiskalinį perteklių.
2019 metų biudžeto plane numatyta, kad 2020 m. pradžioje iš visų rezervinių fondų bendrai turėsime apie 1,5 mlrd. eurų. Mano akimis, tai labai optimistinė prognozė. Bet jei ir tai atsitiks, kad įsivaizduotume, ar tai didelė suma, priminsiu jei kiltų panašaus masto iššūkis kaip 2009 metais, kuomet nacionalinio biudžeto pajamos smuko 22 proc., mums tokiam smūgiui reikėtų 4 mlrd. Eur. Matyt, visgi toks rezervas nėra pakankamas“, – teigė jis.
Anot G. Nausėdos, Lietuva teisinga linkme eina, tačiau per mažais žingsniais.
„Tai yra geriau negu nieko, nes vis tiek sumažina valstybės priklausomybę nuo skolintų išteklių, bet net ir šiandien eidami teisinga linkme, einame per mažais žingsniais ir nesame sukaupę labai efektyvių rezervų galimai krizei amortizuoti“, – pridėjo jis.
K. Glaveckas konferenciją užbaigė primindamas, kad paprastai krizės arba nuosmukiai turi pavadinimą – dabartiniam ateinančiam ekonomistai pradėjo vartoti pavadinimą japoniška liga ar japoniškas nuosmukis.
„Paskutinius dešimt metų japonijos ekonomikos augimas buvo lėtas, kitaip tariant, buvo recesija. Tai Europoje ir gali būti recesija. Ji gali pasireikšti gana aukšta infliacija, ne tokiais dideliais lūkesčiais, kad algos didėtų, nedarbo rodikliai. Krizė ar nuosmukis yra ne tada, kai tavo kaimynas netenka darbo, bet tada, kai tu prarandi darbą. Betarpiški dalykai gali turėti ir mūsų ekonomikai įtakos. Tas kas bus būdinga euro zonai ir Europos Sąjungai neapeis Lietuvos“, – mano parlamentaras.
