Tai vyksta tik kartą metuose ir tik viename Lietuvos mieste: gatvėse pasklinda vaikai su žibintais

Jau devintus metus iš eilės tą pačią rudens dieną Klaipėdos gatvėse pasklinda keli šimtai vaikų, nešini žibintais. Taip šiame krašte išskirtinai minima šv. Martyno diena. Su įspūdingomis legendomis siejama šventė turi ir vokišką, ir lietuvišką tradiciją, o jos dalyvių neatbaido net ir lapkričio mėnesį pajūrio regionui būdingos audros.

„Martyno šventė, minima lapkričio 11 d., yra katalikiška, bet jau prieš daugelį metų prasiskynė kelią į šiaurės Vokietiją, pas evangelikus liuteronus. Šiuo metu tai yra viena pagrindinių švenčių Vokietijoje, skirtų vaikams. Mes Klaipėdoje ją minime pagal vokišką tradiciją, bet ši šventė anksčiau buvo labai svarbi ir lietuviams, tik mūsų šalyje ji turi kitokią reikšmę“, – pasakoja Klaipėdos vokiečių bendrijos „Simono Dacho namai“ kultūros projektų vadovė Rasa Miuller.

Specialistės teigimu, pagrindinis šios šventės akcentas pagal vokišką tradiciją – vaikų eisena su žibintais. Vaikai pasigamina žibintus ar juos nusiperka, ir tam tikrą kelio atkarpą, dainuodami šiai šventei skirtas daineles, dalyvauja eisenoje, nešini šviečiančiais žibintais. Tose vietovėse, kur gilesnės tradicijos, eisenoje dalyvauja ir šv. Martyną įkūnijantis aktorius, jojantis ant žirgo. Jei geras oras ir didelė šventė, užkuriamas laužas.

„Martynas, dabar jau laikomas piemenų, kareivių, ir vargšų globėju, pagarsėjo būtent dėl savo gailestingo, gero būdo. Egzistuoja legenda, kad būdamas Romos imperijos kareiviu, jodamas ant žirgo, darganotą vakarą pamatė sušalusį vargetą. Nusiėmęs savo apsiaustą, šį rūbą kalaviju padalijo pusiau, ir vieną pusę atidavė vargšui. Šventės metu kuriamas laužas simbolizuoja norą dalintis ir sušildyti kitus. Ši legenda paprastai vaidinama ar inscenizuojama kiekvienos Martyno šventės metu“, – pasakoja R. Miuller ir priduria, kad šv. Martyno personažas Klaipėdos gatvėmis ne joja, o veda eiseną pasipuošęs specialiu kostiumu ir nešinas didžiuliu žibintu.

Anot kultūros projektų vadovės, šiai šventei pradedama ruoštis daugiau nei prieš mėnesį – vaikai dalyvauja kūrybinėse dirbtuvėse ir gamina žibintus, tuo pat metu sužino ir įdomiausias šv. Martyno legendas, o pagrindinės istorijos inscenizaciją išvysta šventės dieną.

„Kadangi pas mus legenda nėra plačiai žinoma, kasmet ją inscenizuojame. Kai kurie darželių auklėtiniai šiai šventei išmoksta vokiškų dainelių. Lapkričio 11-ąją tradiciškai visi Martynai ir Martynos sveikinami su vardadieniu. Taip pat vyksta vaikų organizuojami viduramžių žaidimai. Visi vaišinami karšta arbata, sausainiais, kad nesušaltų. Vaikai ir tėveliai noriai įsitraukia į smagią viktoriną“, – tikina viena šventės organizatorių.

Tiesa, kai šventė buvo pirmąkart rengiama 2009 m., vaikų eiseną su žibintais pamatę miestiečiai nesuprato, kas vyksta, su nuostaba stebėjo šventės dalyvius. Bet dabar, R. Miuller teigimu, ši šventė jau tapo miesto gyvenimo dalimi: visi žino, kad tai – tradicinis renginys. Šventėje dalyvauja klaipėdiečiai su šeimomis ir vokiečių bendruomenės, kurią šiuo metu sudaro virš 300 žmonių, nariai.

„Jau net esame užsiauginę visą vaikų kartą, kuri metai iš metų dalyvauja eisenoje. Vienas berniukas, Martynas, eisenoje dalyvauja kasmet nuo pat 2009 m., jam labai patinka taip pažymėti savo vardadienį. Labai džiaugiamės, kad atnešėme tokią tradiciją į rudeninę Klaipėdą. Ir šios šventės bendraminčių ratas nuolat plečiasi, į eiseną jungiasi įvairios organizacijos, prisideda vaišindamos arbata ir pan.“, – tikina R. Miuller.

Anot jos, priklausomai nuo oro, savaitės dienos, eisenoje dalyvauja nuo 100 iki 400 dalyvių. Praėjusiais metais, šventės dieną paskelbus štormą, organizatoriai svarstė šventę atšaukti, bet tą vakarą vis vien susirinko 100 dalyvių.

Nors šiuo metu lietuviai vargiai prisimena Martyno šventę, anot R. Miuller, dar tarpukariu Klaipėdos krašte ši šventė buvo itin reikšminga, vaišėmis prilygdavusi Kalėdoms – per ją tarsi pasirepetuojant prieš tikrąsias žiemos šventes būdavo kepama žąsis. „Šventė Lietuvoje taip pat turi senas ištakas, bet jos tradicija yra visai kitokia, nei vokiečių. Lietuvoje Martyno dieną baigdavosi samda – bernai ir mergos būdavo paleidžiami namo, tada būdavo su jais atsiskaitoma ir iškepama žąsis“, – pasakoja kultūros projektų vadovė.

Beje, tradiciškai pagal iškeptos žąsies krūtinkaulį buvo galima spėti, kokia bus žiema. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą – nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga – šiltesnė. Ir atvirkščiai, jei prie galo visai persišviečia, tada reikia laukti, šaltos žiemos pabaigos.
Anot R. Miuller, šis paukštis siejamas ir su viena iš Martyno legendų.

„Yra tokia istorija – Martynas turėjo slėptis, bet niekaip negalėjo rasti tinkamos vietos ir nusprendė įlįsti į žąsidę. Tos žąsys pradėjo gagėti ir taip jį išdavė. Vokiečiai šią šventę taip pat sieja su žąsimi būtent dėl šios istorijos“, – tikina specialistė.