Paneigia sklandančius mitus
Sklando ne viena legenda apie šikšnosparnių agresyvumą ir įvairias antgamtines galias. Kol visuomenė dvejoja, tikėti jomis ar ne, gamtininkams įvairūs pasakojimai apie šikšnosparnių tariamas galias kelia šypseną. Vis dėlto, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Metodinio analitinio centro gamtosaugos ekspertas Remigijus Karpuška priduria, kad kai kuriose situacijose šikšnosparnis krimstelti žmogui gali.
„Šikšnosparniai iš prigimties nėra agresyvūs, jie nepuola žmogaus. Tie mitai, kad jie puola žmogų, geria kraują, veliasi į plaukus ir yra tik mitai. Šikšnosparnis gali gintis – kąsti, bet tik jei jį paima žmogus į rankas. Paprastai jis stengiasi pabėgti, pasislėpti. Bet jei paimi į rankas, taikosi įkąsti“, – pasakoja R. Karpuška.
Šikšnosparniai ieško ramybės
Anot R. Karpuškos, Lietuvoje gyvena 14 rūšių šikšnosparniai. Visos jos renkasi labai skirtingas buveines. Be to, šikšnosparnių buveinės turi atskiras funkcijas.
„Reikia atkreipti dėmesį, kad yra vienos buveinės, kuriose šikšnosparniai veisiasi, kitos – kur žiemoja, trečios – maitinasi. Jos labai įvairios, pavyzdžiui, vieni gyvena apleistuose pastatuose, maitinasi parkuose, o žiemoja rūsiuose. Kiti gyvena medžiuose, maitinasi virš vandens telkinių, o žiemoja požemiuose. Tai buveinės gali būti labai įvairios ir tai priklauso nuo šikšnosparnio rūšies“, – aiškina specialistas.
Tačiau visose buveinėse šikšnosparniai ieško ramybės. Kaip pasakoja gamtosaugininkas, yra rūšių, kurios gyvena žmonių gyvenamuose pastatuose, o apleisti, griūvantys pastatai joms netinka dėl susidarančių skersvėjų. Kitoms rūšims, atvirkščiai: reikia saugių, tylių buveinių, šalia kurių, netoliese jie galėtų maitintis.
Vabzdžiaėdžiai, kurių populiacija – neaiški
Nors yra įvairių mitų, kuo minta šikšnosparniai, gamtosaugininkas R. Karpuška pabrėžia, kad Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai maitinasi skirtingo dydžio vabzdžiais. Kuo didesnis šikšnosparnis, tuo didesniais vabzdžiais jis minta.
„Pavyzdžiui, patys mažiausi šikšnosparniai, šikšniukai mažyliai, minta mažo dydžio vabzdžiais (uodais, mažomis musytėmis), o vidutinio dydžio šikšnosparniai (vėlyvasis ar šiaurinis šikšniai) minta naktiniais drugiais, o didesni šikšnosparniai (rudasis nakviša) minta stambiais vabzdžiais“, – vardija pašnekovas.
Jauniklius šikšnosparniai veda vasaros pradžioje. Kaip pasakoja R. Karpuška, dar gegužės pabaigoje šikšnosparniai buriasi į įvairaus dydžio būrelius (priklausomai nuo rūšies) – veisimosi kolonijas, pasirenka vietas, kur ves jauniklius ir jau birželio pabaigoje turi jauniklių. Pastarieji savarankiškai skraidyti pradeda antroje liepos pusėje. Tiesa, vietose, kur vedami jaunikliai, sutinkamos tik patelės, patinėliai laikosi atokiau.
Tikslus šikšnosparnių populiacijos dydis Lietuvoje nėra žinomas. Pasak gamtosaugininko R. Karpuškos, tirti šikšnosparnių populiacijos būklę yra labai sunku ne tik dėl jų gyvenimo būdo, bet ir dėl to, kad nėra patikimo apskaitos metodo, kuris padėtų apskaičiuoti tikslų konkrečioje teritorijoje gyvenančių šikšnosparnių skaičių.
„Šikšnosparnių populiacijų dydžius įvertinti yra labai sudėtinga. Vertinti pagal tiek, kiek jų yra žiemavietėse yra klaidinga, nes ne visos žiemojimo vietos yra žinomos, o ir šikšnosparniai gali migruoti kelis šimtus ar net kelis tūkstančius kilometrų, tai, ar pas mus žiemoja tik vietiniai šikšnosparniai, ar atskrenda ir iš kaimynių šalių, pasakyti sudėtinga. Vasarą paskaičiuoti yra taip pat sunku, nes surasti visų slėptuvių, kur jie gyvena, yra neįmanoma, o skraidančius fiksuojant specialiais ultragarso detektoriais ne visuomet gali būti tikras, ar aplink skraido keli individai, ar vis tas pats ratus suka“, – aiškina pašnekovas.
Gali migruoti tūkstančius kilometrų
Ieškodami tinkamų žiemaviečių, dalis šikšnosparnių pasitraukia tolėliau nuo Lietuvos. Kaip teigia R. Karpuška, yra šikšnosparnių rūšių, kurios iki žiemaviečių skrenda net 1500 kilometrų.
„Pavyzdžiui, rudasis nakviša, kuris yra tolimas migrantas, manoma, skrenda 1000 – 1500 km iki žiemaviečių. Jie dažniausiai žiemoja medžių drevėse, o Lietuvoje tiesiog jiems per šalta žiemoti. Vis dėlto, tikėtina, kad dėl su klimato kaita susijusių pokyčių, jau keletą metų rudasis nakviša randamas žiemojantis ir Lietuvoje. Tačiau, jei būna labai šalta žiema, medžių drevės peršąla ir žūva praktiškai visi ten žiemojantys šikšnosparniai. Saugesni yra žiemojantys požemiuose. Turime tokį garsųjį Panerių tunelį, kuris yra labai svarbi šikšnosparnių žiemavietė, viena iš gausiausių Lietuvoje. Į ją suskrenda ne tik Lietuvos, bet ir dalis Baltarusijos šikšnosparnių“, – pasakoja specialistas.
Pašnekovas tęsia, kad Panerių tunelis – viena geriausių žiemaviečių šikšnosparniams Lietuvoje ir viena iš gausiausių Europoje. Anot R. Karpuškos, nepriklausomai nuo to, koks lauke oras, tunelio viduje vyrauja pastovi 5 – 10 laipsnių šilumos temperatūra ir didelė drėgmė: „Tokių žiemaviečių yra nedaug, todėl yra išskirta kaip Europinės svarbos buveinių apsaugai svarbi teritorija, priklausanti europiniam ekologiniam tinklui „Natura 2000“. Čia žiemai įsikuria beveik 2000 šikšnosparnių, iš kurių beveik du trečdalius sudaro yra visoje Europoje ypatingai saugomi, į Buveinių direktyvos II ir IV priedus bei Lietuvos raudonąją knygą įrašyti kūdriniai pelėausiai. Jeigu jos dėl kokių nors priežaščių tunelio neliktų, jei nebūtų galimybės ten žiemoti šikšnosparniams, tai būtų didelė žala ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos šikšnospsarniams.“
Dar kelios, gerai žinomos šikšnosparnių žiemojimo vietos yra Vilniuje. Viena jų vadinamuosiuose Antakalnio bunkeriuose (Lenkijos kariuomenės Vilniaus įgulos Antakalnio amunicijos bunkerių kompleksas, labiau žinomas Antakalnio arba Šilo bunkerių pavadinimu).
Antakalnio bunkeriai yra išskirti kaip buveinių apsaugai svarbi teritorija siekiant išsaugoti vieną didžiausių į Buveinių direktyvos II ir IV priedus bei Lietuvos raudonąją knygą įrašytų europinių plačiausių žiemojimo vietų pietryčių Lietuvoje. Čia viename iš 5 bunkerių kasmet žiemoja iki 80 visoje Europoje retų ir išskirtinai saugomų europinių plačiaausių Šiuose bunkeriuose be europinių plačiausių žiemoja dar šešios šikšnosparnių rūšys. Siekiant apsaugoti žiemojančius šikšnosparnius nuo trikdymo bunkeriuose draudžiama lankytis šikšnosparnių žiemojimo metu (rugsėjo-balandžio mėn.), jų įėjimai yra užtverti.
Intensyviai ruošiasi žiemai
Šikšnosparniai ieškoti žiemaviečių pradeda jau rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais. R. Karpuška pasakoja, kad ieškodami, kur praleisti žiemą šikšnosparniai, apžiūri rūsius, pastatų pastoges, plyšius, medžių dreves.
„Iš pradžių jie atlieka žvalgybą, kurios metu gali nuskristi 5, 10 ar net kelis šimtus kilometrų, kol ras sau tinkamą žiemavietę. Spalio – lapkričio mėnesį jau dauguma būna susirinkę į žiemojimo vietas, tik tie, kurie niekaip neranda ir skrenda toliau. Kai kurios šikšnosparnių rūšys žiemavietėse pasirodo tik gruodžio pradžioje. Bet praktiškai jau nuo spalio mėnesio žmonėms reikėtų nesilankyti šikšnosparnių žiemavietėse“, – įspėja aplinkosaugininkas.
Paprastai šikšnosparniai nubunda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, priklausomai nuo to, kaip jiems sekėsi per vasarą kaupti maisto atsargas ir energiją.
Ruošdamiesi žiemai, šikšnosparniai kaupia riebalus. Kaip aiškina R. Karpuška, per kelis vasaros mėnesius šikšnosparniai turi sukaupti energijos visai žiemai. Be to, jie turi pamaitinti ir savo jauniklius.
„Skaičiai iš tiesų yra labai įspūdingi, vienas tas mūsų mažiausias šikšnosparnis šikšniukas nykštukas, kurio kūno ilgis yra puse suaugusio žmogaus nykščio, per naktį turi pagauti iki 5000 uodų, kad jam užtektų atsargų. Kadangi naktys ne visos pasitaiko tinkamos, tai jiems per naktį reikia spėti tiek sugauti, kad prikauptų pakankamai atsargų ir galėtų žiemoti. Jeigu neprikaupia, tai žiemą žūva iš bado“, – tikina aplinkosaugos specialistas.
Žmogus žiemavietėse nepageidaujamas
Kalbėdamas apie šikšnosparnių žiemos įmygį, R. Karpuška ne kartą pabrėžia, kad nevalia žadinti ar kitaip trukdyti žiemojantiems šikšnosparniams. Kiekvienas prabudimas reikalauja daug energijos, o visą ją sunaudojus, šikšnosparniui gresia žūtis.
„Kai šikšnosparnis įminga, nukrenta jo kūno temperatūra, prisitaiko prie aplinkos, sulėtėja kvėpavimas, suretėja širdies plakimas (vasarą jų širdis plaką kaip žmogaus, 60-70 dūžių per minutę, o žiemą – tik apie vieną dūžį per minutę). Žiemą šikšnosparniai gyvena „ekonominiu rėžimu“: kuo mažesnė medžiagų apykaita, tuo mažiau maisto atsargų jiems reikia. Todėl sulėtindami savo gyvybinius procesus jie saugo savo atsargas. Tačiau apsilankęs žmogus, vaikščiodamas, kalbėdamas, triukšmaudamas, žadina šikšnosparnį. O šikšnosparnis busdamas aktyvina savo kūno veiklą, jo širdis pradeda dažniau plakti, suintensyvėja kvėpavimas, pakyla kūno temperatūra ir dėl padidėjusios apykaitos intensyviau naudoja maisto atsargas. Penki – šeši tokie pažadinimai ir šikšnosparnis sunaudoja tiek atsargų, kad mėnesiui būtų užtekę. O to mėnesio pritrūkus, pavasario nesulaukia. Todėl tose vietose, kur žiemoja šikšnosparniai, visada prašome nesilankyti“, – akcentuoja gamtosaugininkas.
Jis taip pat paneigią mitą, kad pažadinti šikšnosparniai gali būti agresyvūs ir pulti žmogų. Anot R. Karpuškos, šis gyvūnas labiau linkęs pasitraukti, kur jo nemato žmogus, pasislėpti. Kita vertus, šikšnosparnis gali išgąsdinti žmogų pražiotais nasreliais.
„Kai šikšnosparniai išsižioja, tai jie nepulti ketina, o taip jie orientuojasi aplinkoje. Jie puikiausiai mato, girdi, bet orientuojasi skleisdami ultragarso signalą, dažniausiai jį skleidžia burna ir taip tiria aplinką. Pro kur galėtų praskristi. Jie skleidžia signalus, todėl būna išsižioję ir atrodo, kad pyksta“, – pasakoja aplinkosaugos specialistas.
