Tyrimais nustatyta, kad Punios šile iš viso galima aptikti 115 į Lietuvos raudonąją knygą įrašytų rūšių, 30 jų randamos tik šioje vietoje arba čia jų yra didžiausios populiacijos Lietuvoje. O tai, anot pašnekovo, lėmė čia išlikusios didžiausios ir seniausios Lietuvoje sengirės. Pasak mokslininko, Lietuvoje nėra kito tokio rezervato, kur jokia žmogaus veikla nebūtų vykdoma jau apie 50 metų.
Paklaustas, kaip išliko Punios šilas, mokslininkas sako, kad kažkada čia plytėjo greičiausiai kunigaikščiams priklausę medžioklės plotai, kurių apsaugai buvo skirta didesnė nei įprasta apsauga. Tačiau tai ne vienintėlė priežastis.
„Taip pat ir patys miškininkai buvo įsteigę tokius kaip ir genetiškai vertingus medynus, patį rezervatą saugojo kaip miško genofondą – ne tik pavienius medžius, bet ir ištisus medynus. Ir juos norėjo išsaugoti nuo iškirtimo. Be abejo, niekada nebuvo taip, kad visas mūsų miškas butų laikomas rezervatu ir niekas jame nebūtų daroma. Buvo ir kirtimų, net ir dabar jie vyksta. Bet tie kirtimai nėra tokie intensyvūs kaip ūkiniuose miškuose. Tai lėmė, kad čia išliko mūsų seniausi medžiai ir didžiausius plotus užimančios sengirės“, – aiškina mokslininkas.
Vidutinis medynų amžius šile yra 1,5–2 kartus didesnis negu ūkiniame miške. Čia nesunku rasti pavienių stambių medžių, galingų liepų, klevų, ąžuolų. Pavieniai medžiai, pasak mokslininko, – labai seni. Kai kurie siekia ir 400-500 metų.
Punios šilas, užimantis daugiau nei 2700 ha ploto, įsikūręs 19 km ilgio Nemuno kilpoje ir yra Nemuno kilpų regioninio parko dalis.
Pirmiausia atvykstame į Punios šilo širdį – griežtai saugomą rezervatą. Būtent taip miškai atrodė prieš tūkstantį metų, dar prieš įsigalint žmogui. Bent jau taip sako Ž. Preiška. Šią vietą mokslininkas net vadina lietuviškuoju Belovežu – abiejų miškų struktūra yra labai panaši, o kai kuriais atvejais mūsų dar vertingesnė.
„Tai – ypatingai saugoma teritorija. Tokių lyguminių, pirmykščių miškų praktiškai ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje jau nebelikę. Net ir pačiame vertingiausiame Europos Belovežo miške galime rasti kelių šimtų metų ąžuolo kelmų, nupjautų žmogaus. Lyginant pagal struktūrą, tai vieta, kur mes dabar vaikštome, niekuo nesiskiria nuo Belovežo miško. Tik tiek, kad Belevožas yra daug didesnis savo plotu. Ko gero, tai – vienintelis Belovežo privalumas. Na dar gal ten šiek tiek daugiau stambesnių medžių yra, bet ir čia tikrai jų netrūksta“, – tikina Ž. Preikša.
Norint, kad susiformuotų pirmykštis miškas ir nesimatytų jokio žmogaus požymio, pasakoja mokslininkas, jis turi pilnai užaugti, visas išgriūti, tada antrą kartą užaugti toje pačioje vietoje.
„Pirmykštis vertingas miškas negali būti labai senas, bet negali būti ir labai jaunas. Taigi, turi būti pastovi kaita, egzistuoti stambūs medžiai. Išvirtus medžiui atsiranda įvairios retmės, pradeda augti jauni medeliai. Būna ir tie seni, ir jauni medžiai. Tokia nuolatinė kaita. Taip pat negali miškas būt labai tankus. Turi būti būtinai kažkokių retmių. Taip pat būtinai turi būti labai daug negyvos medienos. Tam, kad ta ekosistema, visos tos rūšys savaime išsilaikytų per visas mitybines grandines ir tam, kad kažko netrūktu. Nes jeigu kažkokius išimam sausuolius, mes pažeidžiame maistą, pavyzdžiui, geniams. Tada jiems tiesiog trūksta maisto“, – sengirės požymius vardina Ž. Preikša.
Aplankome dar vieną vertingą šilo vietą – gamtos paminklą Panemuninkų skardį. Jis yra 60 m aukščio, apie 1,5 km ilgio. Banguojantis reljefas sukuria įspūdį, tarsi lankytumėmės kalnuose. Į apačioje esantį Nemuną čiurlena upeliukai. Anot Žydrūno Preikšos, šis skardis moksliniu požiūriu yra antras pagal vertingumą po jau aplankyto gamtinio rezervato.
