Paulina žinojo, kad būsto kaina buvo žemesnė, nes jo paskirtis – komercinė. Paskirtį į gyvenamąją žadėjo pakeisti patys vystytojai – kompanija „Brp invest“, tad mergina nebesuko galvos.
Pardavėjas dar pridūrė, kad jei nepavyktų, gyventojams vėliau tai padaryti patiems bus vieni juokai. Gavusi mokesčių sąskaitą ir bandydama pakeisti savo namų paskirtį Paulina suprato, kad ne viskas taip paprasta. VMI teigia negalinti niekuo padėti, nes gavo tokius miesto savivaldybės nurodymus. Tuo tarpu, savivaldybė atkerta, kad sistema nepasikeitė ir toks įstatymas galiojo visada, tad nėra jokių naujų nurodymų.
„VMI galiojo įstatymas, kad žmogus, registravęs gyvenamąją vietą tokiame būste, nevykdantis jame jokios komercinės veiklos, gali pateikti prašymą ir būti atleistas nuo to mokesčio. Pateikiau prašytus dokumentus, nuo mokesčio atleido, pernai viskas buvo taip pat. Praėjus pusmečiui nuo dokumentų pateikimo su kaimynais (tokių apartamentų pastate yra vienas korpusas, kitas – gyvenamosios paskirties) gavome laiškus, kad esame nepateikę NT deklaracijų“, - DELFI sakė Paulina.
Kadangi prašymą reikia pateikti kasmet, vilnietė taip ir padarė, tačiau sužinojo, kad norėdama nemokėti NTM turi įrodyti, jog bando pakeisti savo buto paskirtį iš komercinės į gyvenamąją. Savivaldybė šį jos prašymą atmetė, mat pastatas, kuriame įrengtas butas, yra viešbučio paskirties, tad jame gali būti tik 49 proc. butų. „Jie buvo pastatyti iš pat pradžių, prieš rangovams atiduodant objektą, likę – paversti apartamentais, vieną iš jų aš ir nusipirkau“, – aiškino moteris.
Ne visi supranta, kad perka ne butus
Paulina nėra pirmoji, susidūrusi su tokia situacija. Prieš kelerius metus buvo itin populiaru pardavinėti ne gyvenamosios paskirties būstus, o tvarkytis su tuo palikta pirkėjams. NT agentūros „Ober-haus“ vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovo Sauliaus Vagonio teigimu, situacija po truputį kinta, tačiau pirkėjai iki šiol turi mokėti NTM, jeigu taip nurodo VMI.
„Ši problema buvo daug aštresnė ir populiaresnė prieš kokius penkerius metus, tuomet, kai po krizės pradėjo atsigauti NT rinka. Tuomet žmonės kartais net nesuprato, kad perka ne butus, mat jie buvo reklamuojami, kaip būstai, nors nebuvo gyvenamosios paskirties. Šiuo metu tokių būstų statoma mažiau dėl dviejų priežasčių. Pirma, rinkos vartotojai labiau supranta, kad pirkdamas negyvenamas patalpas susidurs su nepatogumais. Antra, konkurencija tarp plėtotojų – prieš siūlydami tokios paskirties būstą jie turi apsvarstyti, ar verta. Anksčiau kainų skirtumas tarp gyvenamos ir negyvenamos paskirties būstų buvo menkas, dabar plėtotojui parduoti sunkiau, tad kainų skirtumas siekia apie 15 proc.“, - DELFI sakė S. Vagonis.
VMI prie FM Teisės departamento direktorė Rasa Virvilienė teigė, kad komercinės paskirties patalpos visuomet apmokestinamos NTM, neatsižvelgiant į tai, ar jose vykdoma ekonominė veikla. Tuo tarpu, gyvenamosios paskirties – priešingai. Minėtą mokestį tenka mokėti tik tiems, kurių būsto vertė yra 220 tūkst. ir didesnė. Tiesa, iki paskutinės 2014-ųjų dienos, ši vertė siekė 1 mln. litų.
Norint pakeisti savo įsigytų patalpų paskirtį savininkui tenka pateikti krūvą dokumentų, įrodančių, kad jis tikrai gyvena ten, kur gyvena. Prašoma įrodyti, kad gyventojas neturi jokio kito gyvenamosios ar sodų paskirties turto. Taip pat – pateikti pažymas apie savo ir šeimos narių deklaruotą gyvenamąją vietą. Turi būti įrodytas komunalinių paslaugų tiekimas visam pastatui, kuriame įrengtas būstas.
Pasak R. Virvilienės turi būti pateikiami ir „dokumentai, įrodantys, kad gyventojas deda visas pastangas tam, jog pakeistų nekilnojamojo turto paskirtį į gyvenamąją. Tais atvejais kai gyventojai kreipiasi į savivaldybės administraciją arba kitas institucijas dėl negyvenamųjų patalpų paskirties pakeitimo į gyvenamąsias ir prašymas yra netenkinamas, nekilnojamasis turtas turėtų būti apmokestintas NTM nuo mėnesio, einančio po to, kurį paaiškėja, jog nekilnojamojo turto paskirties pakeitimas nėra galimas“.
Tiesa, VMI atstovė patikino, kad gyventojai taip pat gali kreiptis dėl viso pastato, kuriame įrengti jų butai, paskirties keitimo. Tai padaryti galima taip pat per savivaldybę.
Savivaldybė kreipėsi į teisėsaugą
Butą įsigijusi Paulina svarsto, kodėl NTM sąskaita jai bei kaimynams buvo pateikta tik praėjus dvejiems metams po būsto įsigijimo: „Savivaldybė atsiuntė aiškinamąjį laišką, kuriame, trumpai tariant, rašoma, kad jeigu paskirties pakeisti neįmanoma, pats esi kaltas, nes turėjai žinoti, ką perki. Blogiausia, kad anksčiau viskas buvo paprasta, o dabar savivaldybė kažką pakeitė ir mes visi turime mokėti. Metinis mokestis, priklausomai nuo vertės, yra 0,7 proc. Išeina maždaug 300- 400 eurų kasmet. Už nieką, vieną žodį „apartamentai“, tenka mokėti. Kodėl apskritai leista statyti tokį pastatą? Juk projektą patvirtino savivaldybė. VMI teigia negalintys nieko padaryti, nes imti mokestį jiems nurodė savivaldybė“.
Vilniaus miesto savivaldybės komunikacijos skyriaus specialistė Neringa Kolkaitė patikino, kad jokie įstatymai nuo metų, kai Paulina įsigijo savo butą, nesikeitė: „Vilniaus miesto savivaldybės taryba yra nustačiusi nekilnojamojo turto mokesčio tarifus pagal turto paskirtį, priežiūros būklę ir apleistumą. Pagal įstatymą, fizinių asmenų nuosavybės teise priklausantis gyvenamosios paskirties turtas (kurio vertė neviršija 220 tūkst. Eur) neapmokestinamas NTM. Taigi, jeigu asmenys įsigijo kitos paskirties turtą, pavyzdžiui viešbučių ar administracinės, VMI pagal Savivaldybės tarybos nustatytą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, apskaičiuoja mokestį“. Dėl kitų kitų aspektų N. Kolkaitė patarė kreiptis į VMI.
Prieš dvejus metus Vilniaus savivaldybė bandė sumažinti ne gyvenamosios paskirties būstų statybas ir net kreipėsi į teisėsaugą dėl nesąžiningų vykdytojų, tad situacija šiek tiek pasikeitė. S. Vagonis antrina savivaldybės atstovei, teigdamas, kad VMI dėl šio mokesčio skaičiavimo nepakeitė nieko, tačiau Vilniaus savivaldybei tokie būstai tapo tikru galvos skausmu. Prieš kelerius metus savivaldybė buvo net pradėjusi tam tikrą kovą su tokiais statytojais ir ėmėsi aktyvių veiksmų šiuo klausimu. Plėtotojams mažesnė savivaldybės tolerancija ėmė rišti rankas, ji pradėjo neleisti taip lengvai statyti, kaip norėtų plėtotojas.
„Taip pat plėtotojai ne gyvenamosios paskirties pastate gali įrengti kiek daugiau nei pusę butų, tačiau jie turi atitikti normatyvus. Jei pradėjus statyti pastebima, kad jie neįvykdomi, tarkime, trūksta saulės šviesos butui, galima pastatą „priduoti“, kaip kitos paskirties ir tas trūkumas eliminuojamas. Ne gyvenamosios paskirties būstus pirkėjai dažniausiai renkasi tuomet, kai tarsi nėra kito pasirinkimo – patinka vieta, namas, aplinka, tad arba perki tokį, arba ieškai kitur. Nemažai tokių būstų pastatyti prabangiose vietose, centre ar senamiestyje, o šiose vietose pasiūla yra ribota“, –sakė pašnekovas.