Aišku, tokioms jų kaimyninėms šalims kaip Afganistanas ir Pakistanas tai negalioja. Jos yra dar skurdesnės ir, norėdamos prasimaitinti, eksportuoja savo prekes į Iraną. Sėkmės tarptautinei bendruomenei baudžiant Afganistaną ir Pakistaną, kurie ir taip jau nubausti… Taigi Iranas praktiškai gyvena savo sultyse.
Į Iraną skridome su Turkish Airlines, kurių lėktuvai ir aptarnavimas puikūs. Irano lėktuvams, beje, uždrausta skraidyti į Europos Sąjungą, skraido tik į aplink savo šalį esančias kaimynes. Gal toliau ir nenuskristų, nes lėktuvai seni, dažniausiai rusiški. Savo senų Boeing’ų ir Airbus’ų remontuoti negali, nes Europa ir JAV yra uždraudusi tiekti Iranui detales. Turbūt ir dėl to, kad jų detalės tinkamos ir išmaniųjų raketų gamybai. Kol buvome Irane, nukrito 2 vietiniai lėktuvai, tai džiaugėmės, kad neturėjome vidinių skrydžių.
Dar įdomu tai, kad Irane yra labai keistų mirties bausmių. Kartuvės ar sušaudymas yra dažniausi – turbūt jau nieko nenustebinsi. Bet, pavyzdžiui, nustūmimas nuo uolos, jau kitas reikalas. Tik šis metodas jau pora metų nebepraktikuojamas. Bent jau pagal oficialią statistiką.
Kitą metodą turbūt esate girdėję – tai užmėtymas akmenimis. Dažniausiai tai vyksta atokesnėse vietovėse. Vyras užkasamas iki pusės, o moters tik galva paliekama kyšoti. Ir, prašau, visas kaimas smaginasi su akmenimis, turbūt ir vaikai dar prisijungia, kad neatitoltų nuo tradicijų puoselėjimo. Dažniausiai ši mirties bausmė įvykdoma moterims, už smagiai praleistą laiką su kaimynu.
Tai keletas įdomybių, dėl kurių turbūt vengtumėte kelionės į Iraną. O toliau straipsnelis apie tai, dėl ko verta važiuoti.
Lietuviams vykstant į Iraną, reikia el. vizos. Anglams ir kitiems, kurie tiesiogiai pykstasi su Iranu, reikia normalios vizos, kurią padaro ambasada. Bet Lietuviams užtenka Irano el. vizos: puslapyje reikia užpildyti anketą, nusiųsti nuotrauką ir nuskenuotą pasą, tuomet gauni patvirtinimo numerį, kurį po to padavęs Teherano oro uoste, gausi antspaudą į pasą. Nieko sudėtingo.
Teheranas
Kelionę pradėjom sostinėje Teherane. Pustuščiame lėktuve iš Stambulo atskrido dar vienas turistas, neskaičiuojant mūsų su broliu. Išsikeitėme pinigų oro uoste, nes kadangi turistų nėra, niekas neatveža deficitinės užsienio valiutos, tad mieste beveik nėra ir keityklų. Nuvykom į svečių namus, kurie yra tetulytes privatus namas. Už 10 dolerių gavome nakvynę su pusryčiais. Viską mums papasakojo, ranka nupiešė miesto žemėlapį, nors man jo ir nereikėjo, nes nusipirkau oro uoste telefono kortelę su mobiliais duomenimis, bet leidau, nes tiesiog gražiai piešė.
Sunku būtų rasti lietuvę, kuri ne tik gerai orientuojasi žemėlapiuose, bet dar ir gražiai piešia vietas, kurias verta aplankyti. Pas tetulytę išsikeitėme dar pinigų, nes pasiūlė pagal geresnį kursą nei oro uoste. Ji dar daugiau primokėjo nei oficialus kursas – nes jai verta laikyti santaupas eurais. Irano valiuta per metus nuvertėja nuo 10 iki 40 procentų.
Teherane apžiūrėjome 16 amžiaus rūmus, televizijos bokštą, didįjį turgų, karo muziejų. Keista buvo vaikščioti po turgų Stambule ir Teherane. Atrodo, abu „Grand Bazarai“, bet Stambule viskas skirta turistams, o Teherane – vietiniams. Gražūs suvenyrai, indai ir kiti daiktai. Vietiniai jais puošia namus. Visai kitokios prekes nei Stambule, niekas nelenda į akis ir įkyriai prekių nesiūlo.
Po rūmus vaikščiojome, žinoma, tik du baltieji. Dar vyko vietos vaikų ekskursija, kuriems mes buvome įdomesni nei jų sultonų rūmai. Smagu, kai su tavimi visi nori pasisveikinti ar ranką paspausti. Papuošimų gausa tikrai padarė didelį įspūdį. Pompastika beveik kaip Versalio rūmų, tik kito stiliaus. Veidrodėliai, blizgučiai, rankų darbo plytelės. Ir dar nereikia plaukti su mase žmonių bei stumdytis su kinų turistais.
Teherane buvo suplanuota viena diena, nes visada stengiuosi greitai pabėgti į natūralesnes vietas nei didmiesčio kamščiai. Didmiesčiai turi vieną pliusą – juose gali skaniai pavalgyti, išragauti įvairaus nacionalinio maisto. Provincijose dažniausiai valgai tai, ką valgo vietiniai, nes nėra gerų kavinių. O didmiesčiuose vienas kitas turistas jau duoda savo reitingus TripAdvisor’iuje esančioms kavinėms. Po Teheraną važinėjome taksi ir metro.
Vakare skubėjome į metro, įbėgome į vagoną, o ten stovi vien tik moterys ir žiūri į mus išpūtusios akis. Oi, galvojame, kažkas ne taip. Greitai išbėgome iš vagono ir įlindome į kitą, čia viskas gerai, yra ir vyrų. Kaip vėliau sužinojome, metro moterys turi pirmą ir paskutinį vagoną, visi kiti – mišrūs.
Kitą rytą nuvažiavom į automobilių nuomos įmonę, kurioje turėjom gauti vietinės gamybos automobilį – Renault Tondar (pas mus jis atrodo kaip Dacia Logan). Renault ir Peugeot įmonės turbūt įkišo koją į automobilių gamybos verslą prieš apkraunant Iraną sankcijomis, todėl gatvėse važinėja praktiškai tik dviejų modelių automobiliai. Jie atrodo kaip 20-ies metų, bet gaminami dar ir šiuo metu. Įmonės savininkas – jaunas vaikinukas, pasakė, kad mūsų automobilio dar nėra, nes nespėjo traukiniu jo parvežti iš už 7 valandų kelio esančio miesto.
Čia turbūt klasikinė situacija, kaip iš visų Radzevičiaus ir Starkaus filmų, kai automobilis vėluoja. Savininkas mus įsisodino į savo automobilį ir pusdienį pavežiojo po kalnus, esančius šiaurinėje Teherano pusėje. Labai gražūs vaizdai. Džiaugėmės su broliu, kad dar neatvyko mūsų Renault. Pasivažinėjimą paįvairino maistas geruose vietiniuose restoranuose su vaizdu į kalnus. Pusdienis laukimo nenuėjo veltui.
Beje, Irane draudžiama nusipirkti alkoholio, jis parduodamas tik juodojoje rinkoje. Ir manydamas, kad per tris savaites norėsis bent jau alaus iš anksto prašiau auto nuomos, kad jo suorganizuotų. Aišku, ir pačiam buvo juokinga el. laiškais prašyti alkoholio automobilių nuomotojų. Savaime aišku, jo negavome ir nusiteikėme šią kelionę praleisti tik su pypke.
Gavę automobilį, išvykome is Teherano į Kašano (Kashan) miestą. Kas galėjo pagalvoti, kad prieš išvykstant reikia patikrinti automobilio pakrovėjo lizdą. Jis neveikė. Po telefono pokalbių su nuomos įmonės darbuotojais, kalbančiais iraniečių-anglų kalba, ir jiems ‘supratus’ mūsų baltic-english, nusprendėm, kad bus paprasčiau patiems susitvarkyti. Išsiardėme Renault plokštes, pasikeitėme saugiklius ir, savimi patenkinti, vykome toliau.
Į Kašano miestą atvykome vakare. Apsistojome vietiniuose svečių namuose. Rūsio požemyje davė kambariuką, bet labai jaukų. Visi svečių namuose esantys iraniečiai prisifotografavo ir užsilipę ant kėdės pasimatavo ūgį su broliu. Išėjome su pakilia nuotaika pasivaikščioti, paieškot nacionalinių patiekalų.
Aš džiaugiausi, kad nebereikia vairuoti, nes po miestą važiuojant prisižiūri daug karo keliuose. Kitą dieną apžiūrėjome mečetes, sultonų namus, pirtis, sodus. Kitas miestas – Isfahanas. Jame didžiosios aikštės su galingomis mečetėmis. Pastarosios išties įspūdingos, visos dengtos mėlynomis, rankų darbo piešiniais puoštomis, plytelėmis. Didelis turgus po stogu su vario, sidabro, keramikos dirbiniais. Čia jau ir lauktuves pradėjau pirkti.
Ryte įprasti iranietiški pusryčiai: kaimiškas baltas sūris, kurio skonis kaip fetos sūrio, uogienė, ir jų šviežia iranietiška duona (kaip perdžiūvęs didelis blynas). Aišku, kraipom nosis, nes kiekvieną dieną kišti pilvan tokius pačius pusryčius jau nusibodo.
Po Isfahano teko vairuoti apie 4 valandas ir nusprendėme sustoti nedideliame miestelyje, kur buvo kažkokio sultono namai. Prie mūsų priėjo iranietis ir pasiūlė apsilankyti kilimų siuvykloje, tik sakė, kad prieš tai turi paskambinti ir perspėti, kad visos moterys užsidėtų skaras. O, galvojam, pasisekė, kaip aklai vištai grūdas.
Siuvykla už poros minučių kelio. Užeiname, mūsų niekas nemato, o ten toks klegesys kaip kokioj vištidėje! Visos tetulytės su skaromis, pasikabinusios po smulkią kilimo faktūrą, kruopščiai pirštais kažką daro ir plepa. Aišku, mus pamačiusios nutilo. 30 moterų per metus pagamina tik 24 kilimus. Kol po siūlą sukabina visą kilimą, praeina daug laiko. Buvome pavaišinti sausainiais ir atsisveikindami palikę arbatpinigių išvažiavome. Buvo gera patirtis. Kilimai, beje, iškeliauja į Europą, pas žmones, vertinančius autentišką rankų darbą.
Vykstame į Rytų Irano pusę. Kraštovaizdis atrodo įdomiai, seni miesteliai, kalnai, seni automobiliai, autostradoje kas 5 kilometrus po greičio matuoklį ir policijos automobilį, matuojantį greitį. Nežinau, kam jie reikalingi, nes Renault ir Peugeot ir taip greičiau nei 110 km/val. važiuoti negali. Kelionei prisipirkome be galo skanių pistacijų. Čia jos daug pigesnės nei Lietuvoje, o skonis pasakiškas. Didelės, šviežios, traškios, minkštos, naujų saldžiarūgščių skonių, kokių pas mus nerasi.
Privažiavom oazę! Valio! Žalumos Irane mažai, todėl labai džiaugėmės. Iš kalnų šaltinio tekantis upelis nukreiptas į kanaliukus, kurie drėkina visą kaimą. Čia radome ir vienintelius svečių namus, labai gražiai tradiciškai restauruotus – sienos maišyto molio su šiaudais, visur kilimai. Norėjome čia pasilikti, bet kadangi to plane nebuvo, tai tik skaniai pavalgėme.
Nuvykome į kitą kaimą, kur stovėjo 600 metų senumo pilis-miestas. Jos tik dalis restauruota po prieš 40 metų buvusio žemės drebėjimo. Pilyje – maži kambarėliai, kuriuose sutilpdavo visa šeima. O vaikų, patikėkit, kiek būdavo šeimose. Visas miestelis aplink pilį iš to pačio molio. Ir tokiuose namuose gyvena žmonės. Iš kitos pusės gerai, langai maži, molis gerai laiko vėsumą viduje, vasara nekaršta.
Vykome toliau, dykumos link ir nusprendėme, kad reikėtų mums pilnai užsipildyti kuro baką. Google maps susiradome degalinę, bet sukiojomės ratais ir niekaip nematatėme, nors ir rodė, kad esame vietoj. – Ogi va! Šaukia brolis! Pasirodo, degalinė, tai iš bačkos pumpuojamas benzinas. Šalia nėra jokių žmonių. Po ilgo pypėnimo atėjo iranietis ir trindamas akis 2 val. dienos užpylė mums pilną baką. Už kuro litrą mokėjome 18 eurocentų. Pilnas kuro bakas kainavo 8 eurus. Kai kur iš viso paspausdavo ranką ir nenorėdavo imti iš mūsų pinigų. Toliau į dykumą.
Daugiau skaitykite Journey.lt, o autorių sekti galite ČIA.
