„Viskas prasidėjo nuo to, kad atvykęs studijuoti į Vilnių apsigyvenau su buvusiu didžėjumi, todėl dažnai vakarėlių metu būdavome atsakingi už muziką. Kaip žinia, medicinos studijos yra tikrai sunkios, todėl didžėjavimas tapo puikiu hobiu, kuris leisdavo pailsėti nuo studijų ir ilgų naktų prie knygų.
Taip prasidėjo įvairūs studentų vakarėliai. Vienas baras pakvietė pagroti ir po truputį tai tapo tikrai nemaža gyvenimo dalimi, nes dabar tiek pats dirbu didžėjumi, tiek turiu kitų didžėjų komandą ir savo radijo laidą. Džiaugiuosi, kad pavyksta suderinti visas veiklas bei buvimą su šeima, pailsėti, todėl viską skrupulingai planuoju ir dažniausiai viską susidėlioju bent mėnesį į priekį“, – kalbėjo jis.
Jo veiklose padeda ir žmona Vilija. Prieš kiek daugiau nei metus susituokusi pora – ir puiki komanda. Jie taip pat susilaukė ir dukrelės Elenos, kuriai tėčio grojama muzika jau seniai nėra naujiena. Mylimoji labiausiai prisideda prie „BeLeo“ didžėjų komandos reklamos ir populiarinimo, o taip pora gali daugiau laiko praleisti kartu.
Paklaustas, ar niekada nekyla noras viską mesti, didžėjus nusišypsojo. Tokios mintys jį aplankė ne kartą. „Būna kartais tokių trumpų epizodų, ypač po sunkesnės savaitės ligoninėje ir renginiuose, kai norisi viską mesti ir tiesiog koncentruotis į vieną veiklą. Tačiau išsimiegi ir viskas tarsi savaime susidėlioja į savas vietas.
Aš save įsivaizduoju kaip gydytoją ir mano prioritetas yra darbas ligoninėje, todėl jeigu tektų rinktis, žinoma, kažkada ir reikės, pasirinkimas būtų aiškus. Tikiu, kad muzika visada bus šalia daugiau ar mažiau, bet širdy noriu būti geras vaikų chirurgas“, – atsidūsta DELFI pašnekovas.
Benediktui pacientai ne kartą sakė, kad yra jį matę ir prie didžėjaus pulto. Kai kurie klubinėtojai vėliau jį sutinka ir ligoninėje. Dažniausiai sužinoję apie tokias skirtingas jo veiklas žmonės stebisi.
„Vienas įdomesnių nutikimų buvo kai šį pavasarį teko groti Rygoje, kur vyko vaikų chirurgų konferencija ir kolegos atvyko į restoraną, kuriame grojau tą vakarą, tačiau daugiau tokių vakarėlių nėra buvę. Gal kada ir teks groti kolegų sambūryje (šypsosi).
Kolegos žiūri geranoriškai, nes puikiai supranta situaciją, kad gydytojai rezidentai turi turėti papildomų darbų, todėl kol kas pavyksta susiderinti, kad nebūtų budėjimų tuomet kai groju renginiuose“.
Dabar kaip didžiausią savo tikslą jis įvardija norą, kad dukrelei ir žmonai nieko netruktų. Taip pat B. Jonuškai ne ką mažiau svarbu yra ir tapti puikiu chirurgu, o muzika jo gyvenime liks visada, nors ir kaip hobis.
