Valstybinių miškų kirtimo norma penkerių metų laikotarpiui tvirtinama LR Vyriausybės nutarimu, o kiekvienų metų miško kirtimo norma tvirtinama LR aplinkos ministro įsakymu. Rugpjūčio 9 d. Vyriausybė kaip tik ir patvirtino penkerių metų laikotarpiui (2019–2023 metams) metinę pagrindinių miško kirtimų normą – 11 850 hektarų valstybinių miškų (ekvivalentinio) ploto, t.y. 6 proc. didesnę nei galiojo 2014-2018 metais (11 168 ha). 2009-2013 metų laikotarpiui metinė pagrindinių miško kirtimų norma buvusi 10 500 ha ekvivalentinio ploto.
Sprendimas svarbus dėl racionalaus miško išteklių naudojimo
Viešojoje erdvėje vienas iš pasirodžiusių miško kirtimų normų didinimo argumentų buvo „didėsianti kirtimų norma turėtų užtikrinti ne tik valstybinių miškų ūkio ekonominį gyvybingumą, bet ir tinkamą aplinkosauginių bei socialinių funkcijų palaikymą.“
GRYNAS.lt paklausė specialistų, kiek svari yra ši kirtimų normų didinimo priežastis. Miškų instituto direktorius Marius Aleinikovas sako, kad argumentas iš dalies teisingas. Jis aiškina, jog didinti miško kirtimų normą buvo būtina dėl racionalesnio miško išteklių naudojimo. Anot M. Aleinikovo, po Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvos miškai buvo smarkiai nuniokoti. 1948 metais miškų plotas Lietuvoje tesiekė tik 19 proc. Vėliau buvo dedamos didelės pastangos atkurti miškus didinant jų plotą bei gerinti pačią medynų struktūrą ir didinant juose kaupiamą medienos tūrį. Dabar, Miškų instituto direktoriaus teigimu, Lietuvoje miškai užima 33,5 proc. respublikos ploto ir yra sukaupę virš 334 m3 vidutinį medienos tūrį brandžiuose medynuose.
„Kaip tik šiuo metu pokariuose atkurti medynai palaipsniui pasiekia savo brandos amžių ir juose sukauptą medieną galime racionaliai ir tvariai naudoti. Nedidinat metinės kirtimo normos, atsiranda prielaidos prarasti šį sukauptą turtą, iššvaistyti į jį įdėtas lėšas, bei ilgalaikį miškininkų darbą, nes mediena per ilgesnį laiką prarandą savo gerąsias savybes, medynai silpsta. Perbrendę medynai tampa netvarūs, atsiranda didesnės vėjovartų, ligų bei kenkėjų invazijų galimybės. Dabar Lietuvoje yra nemažai perbrendusių minkštųjų lapuočių medynų, kuriuos būtina atjauninti, t.y. iškirsti ir atsodinti naujus kokybiškus medynus“, – pabrėžia M. Aleinikovas.
Kokie miškai kertami?
Miškų instituto direktorius akcentuoja, kad pagrindiniai kertamų medynų plotai nustatomi vadovaujantis LR Aplinkos ministro patvirtinta „Pagrindinių miško kirtimų normos nustatymo metodika“, o patį skaičiavimą atlieka Valstybinė miškų tarnybos darbuotojai. Pagrindiniai kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama nustatant pagrindinių miško kirtimų normą, yra atskirų medžių rūšių medynų (poūkių) plotas, brandžių medynų plotas, medynų amžiaus struktūra (pasiskirstymas amžiaus klasėmis). Yra ir nemažai papildomų kriterijų (reikalavimų).
„Šiuo metu brandžių medynų plotai didėja, todėl turi didėti ir metinė kirtimų norma“, – darkart akcentuoja pašnekovas. Jis tęsia, kad pagrindiniais kirtimais, apie kuriuos ir kalbame, ir kurių pagrindinis tikslas yra medienos produkcijos gavimas, kertami tiktai brandos amžių pasiekę medynai, t.y. užaugę ir jau subrendę. Anot M. Aleinikovo, kirtimai nebrandžiuose medynuose vykdomi tik medynų gerinimui (ugdomieji kirtimai, skirti medynų tankumo ir jų rūšių sudėties reguliavimui), medynų apsaugai nuo ligų ir kenkėjų (sanitariniai kirtimai, kertami žūstantys, pažeisti, sergantys medžiai), kirtimai, skirti specifinių miškų funkcijų užtikrinimui (specialieji kirtimai – kraštovaizdžio formavimo, biologinės įvairovės didinimo ir pan.).
„Šitie kirtimai nieko bendro neturi su metine pagrindinių miško kirtimų norma“, – komentuoja Miškų instituto direktorius.
Tačiau čia reikėtų pabrėžti, kad miškai Lietuvoje skirstomi į grupes, pagal kurias yra reglamentuojama galima ūkinė veikla miškuose (kiek ir kokių kirtimų tos kategorijos miške galima vykdyti). Kitaip tariant, Lietuvoje miškai skirstomi į I, II, III ir IV grupes. I grupės miškuose (užima 1,1 proc. visų miškų ploto) jokie kirtimai negalimi ir nevykdomi (valstybiniai rezervatai, nacionalinių ir regioninių parkų rezervatai, rezervatinės apyrubės. Šiai grupei priskirti miškai paliekami augti natūraliai, be žmogaus įsikišimo). II grupės miškuose (11,9 proc. visų miškų ploto) (specialios paskirties miškai. Jie skirstomi į du pogrupius: a) ekosistemų apsaugos miškai (kraštovaizdžio, botaniniai, pedologiniai (dirvožemio), botaniniai-zoologiniai draustiniai, saugomi kraštovaizdžio objektai, priešeroziniai miškai, genetinės vertės medynai, vertingi ir etaloniniai medynai). Ūkininkavimo tikslas – išsaugoti arba atkurti miško ekosistemas; b) rekreaciniai miškai ( miško parkai, miestų miškai, kurortiniai miškai, valstybinių parkų rekreacinių zonų miškai ir kiti rekreacinės-estetinės vertės miškai) kirtimai jau galimi, tačiau jų tikslas – formuoti ir išsaugoti rekreacinę miško aplinką. III grupės (14,6 proc.)(apsauginiai miškai (geologiniai, geomorfologiniai, hidrografiniai ir kiti draustiniai, laukų apsauginiai miškai, vandens telkinių apsaugos zonų miškai, kiti apsauginiai miškai) – kirsti norint formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandenų, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas. Ir IV grupės (72,3 proc.)((ūkiniai miškai. Tai visi kiti miškai, nepriskirti I-III miškų grupėms. Jiems priskiriami ir valstybinių parkų ūkinių zonų miškai) – kirsti laikantis aplinkosaugos reikalavimų, norint formuoti produktyvius medynus, nepertraukiamai tiekti medieną.
Nepaisant galimos ūkinės veiklos reglamentavimo kiekvienoje miškų grupėje, Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas pabrėžia, kad planuojant kirtimus atsižvelgiama į gamtine ir aplinkosaugine svarba pasižyminčias teritorijas.
„Reikia pabrėžti, kad ir III ir IV grupių miškuose dar yra nemažai įvairių saugotinų teritorijų, įvairių apribojimų, kaip NATURA 2000 ir kt., kurie apriboja ūkininkavimą miškuose, tuo pačiu ribojant pagrindinius kirtimus. Taigi, realus miškų plotas, kuriame tik teoriškai galimi pagrindiniai miško kirtimai, yra ženkliai mažesnis negu yra bendras ūkinių miškų plotas“, – komentuoja specialistas.
Kirtimai turi būti ne saugomose teritorijose
Vis dėlto, būtent dėl prioriteto apsaugoti gamtinę įvairovę didinant miško kirtimų normą abejoja gamtos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė. Specialistas sutinka, kad pats sprendimas didinti miško kirtimų normą nėra blogas dėl jau minėtos priežasties, kad didelė dalis medžių (pušynai, beržynai ir juodalksnynai) jau pasiekė savo ūkinę brandą. Tačiau gamtininkas Vyriausybės sprendime įžvelgia vieną problemą.
„Kaip gamtininkui, man visiškai neaišku, kaip bus įgyvendinamas šios kirtimų normos padidinimas. Jeigu kirtimai būtų plečiami nesaugomose teritorijoje, sumažinant ūkinės veiklos intensyvumą saugomų teritorijų valstybiniuose miškuose, gal net keičiant miškų grupes į didesnių ribojimų pusę, tada tai būtų teigiamas žingsnis. Dabartiniu metu akcentuojama, kad kirtimai bus plečiami IV ir III grupės miškuose, tačiau tokie miškai sudaro net 68,26 proc. visų saugomų teritorijų miškų. Be to, pagal miško kirtimo taisykles, plyni kirtimai negalimi II, III ir IV grupių miškuose, išskyrus pelkines augavietes, tik nacionaliniuose parkuose. Kitų saugomų teritorijų miškuose plyni kirtimai III ir IV grupės miškuose, kas sudaro 418,6 tūkst. ha arba 59,16 proc. visų saugomų teritorijų miškų, yra įteisinti parkų planavimo schemose“, – svarsto M. Lapelė.
Pašnekovas tęsia, kad, pavyzdžiui, Dzūkijos nacionaliniame parke net apie 40 proc. parko miškų yra priskirti IV miškų grupei, t. y. ūkiniams miškams (teisiškai juos galima kirsti), kuriuose pušynų kirtimo amžius yra 100 metų, dar apie 41 proc. miškų priskirti III grupei, t. y. apsauginiams miškams (teisiškai juos taip pat galima kirsti), kuriuose pušynų kitimo amžius yra 110 metų.
Tačiau Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas, kalbėdamas apie saugomas teritorijas, pabrėžia, kad jų Lietuvoje yra labai daug, jos išdėstytos chaotiškai ir apsunkiną ūkininkavimą miškuose: „Saugomų teritorijų Lietuvoje jau ir dabar yra įkurta tikrai nemažai, blogiausia, kad jos yra išdėstytos daugiausia chaotiškai, be didesnės ar gilesnės analizės, taip apsunkinant visą ūkininkavimą miškuose. Tikslingiau būtų peržiūrėti visą saugomų teritorijų išsidėstymą, nesaugant miškų, kurie parado ar neturi kažkokios didesnės vertės, o didesnį dėmesį skirti tikrai vertingų teritorijų koncentracijai ir apsaugai.“
Paaiškino, kodėl miško kirtimų normą didino būtent 6 proc.
Priėmus sprendimą didinti miško kirtimo normą, gyventojai sunerimo, kad Lietuvoje mažės miškų plotas. Miškų instituto direktorius M. Aleinikovas paaiškina, miškų šalyje sumažėtų tik tokiu atveju, jei iškirsti plotai būtų verčiami kitos paskirties žemėmis.
„Pagrindinių miško kirtimų apimtys visiškai nesisieja su miškų plotų pokyčiais. Miškų įstatyme yra įrašyta, kad visi iškirsti medynai, nesvarbu, ar valstybiniai, ar privatūs, privalo būti atkurti ne vėliau kaip per tris metus! Ir taip yra daroma – senus brandžius medynus keičia jauni. Jei neatkuriama dirbtinai (dažniausiai sodinant), miškas atsikuria savaime – Lietuva yra miškų zonos šalis, miškas čia auga visur, kur tik jam netrukdome augti“, – komentuoja specialistas.
Taip pat daug diskusijų sukėlė klausimas, kodėl būtent 6 proc. reikia didinti miško kirtimų normą. Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos docentas dr. Albinas Tebėra aiškina, kad skaičiavimai atlikti remiantis objektyvia informacija apie turimus miško išteklius, užtikrina darnų miškų ūkį ir nekelia rizikos tvariam miškininkavimui Lietuvoje.
„Lietuvos miškai yra 1,7 karto produktyvesni (250 m³/ha) už vidutinį Europos (151 m³/ha) miškų produktyvumą. Kirtimo intensyvumas Europos miškuose vidutiniškai yra 3,3 m³/ha arba 2,2 proc. nuo sukaupto stiebų tūrio, Lietuvos miškuose – 1,8 proc. Intensyviausi kirtimai yra Suomijoje, Švedijoje – 2,5-3,0 proc. nuo sukaupto stiebų tūrio, mažiausiai intensyvūs (iki 1 proc.) – Italijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Atsižvelgiant į Europos ir Lietuvos miškų produktyvumo skirtumus, Lietuvos miškų kirtimai yra 18 proc. mažesnio intensyvumo nei Europos miškų vidurkis“, – vardija mokslininkas.
Jis tęsia, kad kirtimų norma skaičiuojama įvertinus kiekvienos medžių rūšies turimą brandžių ir perbrendusių medynų kiekį su viena, bet esmine ir nepajudinama darnaus ūkio sąlyga – naudojimas negali viršyti grynojo prieaugio.
„Tai akcentuojama Lietuvos miškų įstatyme, taip pat reglamentuojama darnaus miško ūkio kriterijais, priimtais Ministrų konferencijoje Europos miškams išsaugoti. Pastarajame dokumente aukščiausiu balu yra vertinamas miško naudojimas iki 95 proc. grynojo prieaugio. Kritiškai vertinamas miško naudojimas, tesiekiantis ar mažesnis nei du trečdaliai grynojo prieaugio. Miško kirtimų santykis su grynuoju prieaugiu 2003-2017 m. laikotarpyje visos šalies III-IV grupės miškuose sumažėjo nuo 84 iki 66 proc., valstybinės reikšmės miškuose – nuo 92 iki 75 proc. Tai rodo palaipsniui besikaupiančius brandžius ir perbrendusius medynus“, – skaičiuoja dr. A. Tebėra.
Biokuro argumentas – silpnas
Tačiau daugiausiai kritikos sulaukė biokuro kainų motyvas. Buvo sakoma, kad padidinus miško kirtimų normas, mažės biokuro kainos, o tai reiškia, kad gyventojams nebrangs šildymas. Kiek sprendimas 6 procentais didinti metinę kirtimų normą lems biokuro kainas, GRYNAS.lt pasiteiravo Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidento Vytauto Kisieliaus. Anot jo, didesnė miškų kirtimo norma iš tiesų padidintų biokuro pasiūlą, tačiau ne tiek, kad iš esmės būtų išspręsta augančių biokuro kainų.
„Joks miškas nėra kertamas vien biokuro pasiūlai didinti, tad ir šios žaliavos kainoms įtaka nebūtų labai reikšminga. Biokuro kaina lemia iki trečdalio galutinės šilumos kainos vartotojams. Todėl, siekiant Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatytų žaliosios energetikos tikslų, yra būtina užtikrinti ilgalaikį biokuro kainų stabilumą“, – aiškina V. Kisielius.
Pašnekovas priduria, kad Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje pabrėžiama, jog biokuro poreikis augs, todėl, anot V. Kisieliaus, Lietuvai reikalingas ilgalaikis planas dėl biokuro gavybos, o pastarasis Vyriausybės sprendimas didelio poveikio neturės.
Ar biokuro kainas gali paveikti padidinta metinė kirtimų norma, abejoja ir Miškų instituto (Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro filialas) direktorius dr. Marius Aleinikovas. Anot jo, padidinta kirtimų norma biokuro kainas gali lemti nebent labai mažai.
„ Argumentas nėra visiškai tikslus. Žmonėms susidaro įspūdis, kad padidinus metinę kirtimo normą miškas bus kertamas vien tam, kad medieną deginti, t.y. panaudoti kaip biokurą. Taip tikrai nebus. Dauguma medienos ir toliau bus naudojama medienos perdirbimo pramonėje, o biokurui panaudojamos tik miško kirtimo atliekos, kaip šakos ar viršūnės ir kt., bei malkinė mediena, kuri netinkama pramonei. Todėl padidinus kirtimo normą, kažkiek padidės ir biokurui naudojamos medienos kiekis, tačiau padidėjimas bus praktiškai toks pat, kaip ir kirtimo normos padidinimas.“
Lietuvos nepriklausomų šilumos gamintojų asociacijos prezidentas V. Kisielius aiškina, kad viena iš galimybių, kaip būtų galima išspręsti augančių biokuro kainų problemą yra efektyvesnis ir dr. M. Aleinikovo minėtų miško kirtimo atliekų, naudojimas.
„Viena iš galimybių – efektyvesnis miško kirtimo liekanų, tokių kaip medžių viršūnių, šakų, žievės ar kitos prekybai netinkamos medienos, panaudojimas. Kasmet nuo 2015 metų biokuro gamybai panaudojama iki 300 tūkst. kubinių metrų šios žaliavos. Tačiau šias apimtis galima būtų mažų mažiausiai padvigubinti“, – mano V. Kisielius.
Iš viso valstybės miškų plotuose, naujausiais duomenimis, lieka apie 500 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų. Be to, nemažas pastarųjų kiekis yra skaičiuojamas ir privačiuose miškuose. Viso Lietuvoje (ir privačiuose, ir valstybiniuose miškuose) susidaro apie 1 mln. kubinių metrų miško kirtimo liekanų.
Klausimą dėl kirtimo atliekų naudojimo yra kėlęs ir Miškų instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas prof. dr. Kęstutis Armolaitis. Jis yra pastebėjęs, jei kasmet valstybiniuose miškuose susidaro ne mažiau kaip 500 tūkst. kubinių metrų kirtimo atliekų, medžių dalių (viršūnių, šakų ir pan.), tai dar panašus kiekis malkinės medienos privačiuose miškuose paliekama pūti, o galėtų būti panaudota miško kuro (biokuro) ruošai.
Nors miškų atnaujinimas ir racionalus miško išteklių naudojimas yra būtini, tačiau gamtininkai akcentuoja, kad stengiantis tinkamai ūkininkauti miškuose, nebūtų pakenkta miškuose esančiai gamtinei įvairovei bei saugomose teritorijose prieglobstį radusiems gyviems organizmams.
