Jo dėmesio centre – diskusijų audras internete sukėlę įvykiai ar daugybę sekėjų turintys Lietuvos socialinių tinklų veikėjai. Žiūrint šiuos įrašus atrodė tarsi būčiau grįžęs po mėnesio negyvenamoje saloje, kurioje nebuvo interneto, nes aptarti dalykai man nebuvo girdėti.
Bet išvykti man niekur nereikėjo – tiesiog atsidūriau situacijoje, kai mano socialinio tinklo burbulas atsitiktinumo dėka rado kelią į kitą socialinių tinklų burbulą. Nesvarbu, kad visi šios situacijos dalyviai gyvena Lietuvoje, kalba lietuviškai ir naudoja tas pačias socialinių tinklų platformas. Jei mano feisbuko aplinka formavo įvaizdį, kad visa Lietuva ūžė diskutuodama apie Donaldo Trumpo ir Vladimiro Putino susitikimą Helsinkyje, tai akivaizdu, jog daugelis Paul de Miko žiūrovų savo ekranuose matė visai ką kita.
Kitaip tariant, mano ir jų virtualius pasaulius skyrė didžiulė nematoma „siena“ – ir jų daugėja. Paradoksalu, bet tinklas, turėjęs sujungti viso pasaulio gyventojus, juos išskirsto. O tai anaiptol nestiprina demokratijos.
Palyginti neseniai, 1998-aisiais, prie interneto buvo prisijungę apie 2 proc. pasaulio gyventojų. Šiandien šis skaičius yra jau pasiekęs apie 50 proc. ir tik auga. Tokia pati tendencija ir su socialiniais tinklais. Pavyzdžiui, prie „Facebook“ socialinio tinklo kasdien prisijungia kas penktas žmogus žemėje, o Lietuvoje asmeninę paskyrą turi kas antras šalies gyventojas. Daugeliui socialiniai tinklai nebėra tik pramoga; tai – ir pagrindinis informacijos šaltinis.
Tad nors socialiniai tinklai nėra mokami, jie kraunasi milžinišką pelną. Tą lemia reklama, kuri feisbuke ir kituose platformose pritaikoma kiekvieno mūsų poreikiams.
Algoritmai vertina informaciją, kurią mes patys savanoriškai suteikiame spausdami mygtuką „patinka“ ar atverdami nuorodas. Tokiu būdu suformuojame savo profilį, pagal kurį imame gauti personalizuotas reklamas, atitinkančias mūsų poreikius, ir negaištame laiko (o reklamos kūrėjai – resursų) tam, kas neįdomu.
Kartais atrodo, kad algoritmai žino tai, ko mums reikia, net geriau, nei patys sąmoningai galėtume įvardyti. Dėl to „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas kartoja, kad tariama vartotojų neapykanta reklamai tėra mitas; žmonės nemėgsta tik tokios reklamos, kuri jiems neaktuali, o „Facebook“ pasirūpina, jog tokios neišvystume.
Toks pats principas taikomas ir informacijos sklaidai. Paspaudę „patinka“ ant nuorodos, kurioje kritikuojamas Donaldas Trumpas, mes prašyte prašome algoritmų pasiūlyti daugiau puslapių, kurie teigs tą patį. Analogiškai ir „Youtube“, „Twitter“ ar kituose tinkluose. Tokiu būdu ima formuotis visuomenės grupės, turinčios panašią nuomonę – priešingų argumentų jie matys mažai.
Tad kuo toliau, tuo labiau stumiame save į informacinę terpę, kurioje girdime tik savo paties balso aidą. Po truputį traukiasi tai, ką galėtume pavadinti bendra viešąja erdve, kurioje vyksta reali diskusija apie svarbiausius klausimus. Nelieka ir „bendro reikalo“ sąvokos, kuri yra viena demokratijos ašių, nes uždaros bendraminčių grupės turi vis mažiau sąsajų tarpusavyje. Žinoma, tai vyko ir anksčiau – pavyzdžiui, JAV konservatoriai tradiciškai myli „Fox News“, tuo metu liberalesni amerikiečiai – MSNBC kanalą. Bet internetas pakelia visuomenės poliarizacijos kartelę į naują lygmenį.
Dar daugiau – tyrimai rodo, jog atsidūrę grupėje su panašiai mąstančiais tampame radikalesni. JAV atlikto tyrimo metu buvo suburtos dvi skirtingos, bet viduje ideologiškai tapačios grupės – konservatoriai ir liberalai. Joms liepta aptarti galimybę įteisinti tos pačios lyties asmenų civilinę partnerystę.
Po šių grupių vidinių diskusijų paaiškėjo, jog konservatoriai – dar labiau nei prieš įvykstant diskusijai – tapo priešiški tokiai idėjai. Tuo metu liberalai po pokalbio tarpusavyje ėmė dar aktyviau remti šį pasiūlymą. Analogiški eksperimentai kitose šalyse patvirtino įsitikinimą, kad terpėje, kurioje dominuoja viena nuomonė, auga polinkis į kraštutinumus.
Tą lemia kelios priežastys. Visų pirma, tokių grupių diskusijoje vyrauja argumentai, kurie patvirtina išankstines nuostatas – joms prieštaraujantys faktai nesusilaukia dėmesio.
Antra, žmonės natūraliai nori patikti kitiems grupės nariams, todėl palaipsniui ima vis labiau pritarti dominuojančiai pozicijai. Atsiranda tai, ką psichologai vadina „tylos spirale“ – tie, kurie nepritaria, tiesiog nutyla, nes baiminasi nepritapti. Trečia, dauguma žmonių neturi aiškios pozicijos gausybe sudėtingų klausimų.
Ką manote apie nanotechnologijas? Ar mokesčių reforma padidins biudžeto pajamas? Atsakyti nėra paprasta, bet jei diskutuojama grupėje, kurios dalyviai linksta į tą pačią pusę, išauga visų jų pasitikėjimas savimi. Tuo pačiu vis labiau įtikima argumentais, kurie dar neseniai galėjo atrodyti abejotini – juos juk patvirtino kiti!
Tad ilgainiui ryškės dvi tendencijos: visuomenė taps ir labiau susiskaldžiusi, ir labiau linkstanti į nuomonių radikalizaciją. Jau dabar JAV sunku atrasti kažką bendro tarp Trumpo rėmėjų ir kritikų. Tuo naudojasi ir trečiosios šalys – pavyzdžiui, Rusija yra kaltinama kišimusi į JAV rinkimus būtent socialiniuose tinkluose kuriant įvairias radikalizuotas grupes bei skatinant tarpusavio neapykantą.
Kovoti su algoritmais sunku, bet yra būdų „griauti“ minėtas „virtualias sienas“. Pradėti galime nuo savęs: pavyzdžiui, nebijodami ieškoti informacijos, kuri prieštarauja mūsų išankstinėms nuostatoms, ar socialiniame tinkle „sekdami“ žmones, kurių pozicijos nepalaikome. Taip pat svarbu neapsiriboti vos keliais interesų laukais – kuo didesnė matomų temų aprėptis, tuo didesnė tikimybė pamatyti platesnį vaizdą.
Domitės kulinarija ir sportu? Nepamirškite pasekti ir tų, kurie rašo apie užsienio politiką ar technologijų naujienas. Antraip ilgainiui atrasti tai, kas mus jungia, o ne skiria, gali būti daug sudėtingiau.