Neva aš negaliu būti objektyvus, nes esą dirbu kitam kandidatui į prezidentus. Ši argumentacija labai silpna, nes: a) aš nedirbu jokiam kandidatui daugiau nei dirbu V. Ušackui. Esu susitikęs su save laikančiais kandidatais į prezidentus mažiau kartų nei su V. Ušacku; b) jeigu jis sulauktų kritikos iš kito kandidato, tai nereiškia, kad tas kitas kandidatas negali būti objektyvus.
Apie reikalo esmę, t.y. rengiamą „Nidos iniciatyvų“ dvidešimtmečio konferenciją.
Savo atsakyme V. Ušackas bandė išdėstyti, kiek daug konferencijoje bus kalbama apie Ukrainą. Tačiau konferencijos programoje to visiškai nėra.
Arba čia melas, arba bandymas slapstyti tai, ko nereikia slapstyti. Minėtame atsakyme labai daug dėmesio skiriama argumentuoti norą bendrauti su Rusija kaip investiciją į poputininės Rusijos demokratiją. Šiuo metu tai atrodo kaip wishful thinking arba kaip demagogija. Žinoma, yra prasmė dirbti su rusų opozicija, tačiau daug svarbiau šiuo metu yra kurti nepakantumo sąlygas Rusijai, kuri yra okupavus Ukrainą. Kokia bus poputininė Rusija šiandien - daugiau teorinis klausimas, o ne praktinis veiksmas.
V. Ušackas, plačiai aprašydamas „Nidos iniciatyvas“, viską perteikė daugiau per savo nuopelnų prizmę. Man, kaip to proceso dalyviui, neatrodo, kad tai objektyvu. Ir tai yra tendencija. Nesuprantu, kodėl, dirbtinai ir perdėtai aukštinant savo nuopelnus, stengiantis priminti ir išvardinti visus savo titulus, kandidatui į prezidentus atrodo, kad visai tai darys įspūdį rinkėjams ir esą jie nesupras situacijos nenuoširdumo.
Taigi nors nesu nė vieno kandidato patarėju, turėčiau pirmą patarimą kandidatuojančiam ambasadoriui – daugiau kuklumo. Geriau, kad darbai ir kiti žmonės tave girtų.
Apie Ukrainą ir Rusiją bei V. Ušacko poziciją. Ne aš prasimaniau ambasadoriaus pasisakymus, esą Ukraina nėra nekalta, kad ji okupuota. Bet kokie pasakojimai apie savo nuopelnus nepaneigia tų žodžių, kai kuriuos ir aš citavau, kurie nuskambėjo iš V. Ušacko lūpų ne vieną kartą. Todėl antras patarimas kandidatui – reikia paneigti savo paties pasakytus žodžius, kad neliktų jokios abejonės dėl Ukrainos okupacijos ir koks tikrasis Rusijos vaidmuo. Taip reikėtų paaiškinti ir faktą, kurio paneigti neįmanoma, apie kurį rašė Ž. Pavilionis ir apie kurį aš esu tiesiogiai girdėjęs iš gruzinų politikų.
Svarbiausias klausimas šiandien yra ne Rusija, o sukūrimas sąlygų, leidžiančių Ukrainai išsivaduoti iš okupacijos gniaužtų. Tai – tikroji pagalba rusų demokratams.
Manau, kad ši diskusija su V. Ušacku, atmetus asmeniškumus, kurie yra išsakyti atsakyme ir naudojami kandidato susitikimuose su rinkėjais, yra visai neblogas pavyzdys prasidedančios prezidentinės kampanijos debatams. Tikiuosi, mano ir Mariaus Laurinavičiaus kritiškos pastabos bei mūsų pasitraukimas iš konferencijos bent kiek prisidės prie Ukrainos problemos suvokimo Lietuvoje.
Žinoma, geriausia būtų, kad ambasadorius atsižvelgtų į ketvirtą patarimą – nerengti konferencijos, skirtos Kremliaus naratyvo sklaidai. Kaip jau siūliau, geriau būtų pastangas skirti A. Kubiliaus – G. Kirkilo iniciatyvai dėl „maršalo“ plano Ukrainai, kuris jau žinomas Europoje ir JAV, paremti. Tai įrodytų, kad V. Ušackui svarbu ne tik rinkiminė kampanija, bet ir valstybės reikalai.