„Viskas gerai, dabar sukuosi darbuose“, – dar pokalbio pradžioje sako žinomų moterų pamėgta grimo meistrė, kuriai iš naujo teko mokytis stovėti ant savo pačios kojų.
Liepsnose paskendęs automobilis, skubi stuburo operacija ir beveik pusmetį trukęs reabilitacinis laikotarpis – skamba tarsi draminio filmo siužetas, tačiau visa tai Gretai tapo skaudžia realybe, su kuria ji susitaikė stebėtinai greitai.
„Įprastai gyvenime mane lydi stipri nuojauta, tačiau tą dieną nieko neįprasto nepajutau. Sėdau į tą automobilį ir tikrai nieko blogo neįtariau“, – pasakojimą pradeda pašnekovė.
„Važiavome keturiese. Paradoksas, tačiau sėdėjau automobilio gale, kur beveik niekada nesėdžiu. Važiavome dideliu greičiu ir netikėtai atsitrenkėme į bortą, mašina pradėjo verstis. Visi kiti keleiviai atsipirko mažais nudrėskimais ar sumušimais, o man kliuvo daugiausiai – lūžo stuburas“, – pakankamai ramiai apie nelaimingą įvykį šiandien kalba Greta.
Sąmonės netekusią merginą užgulė trys kiti bendrakeleiviai, kurie iš sumaitotos transporto priemonės sugebėjo išlįsti savo jėgomis. Po kelių akimirkų sąmonę atgavusi Greta suprato, kad negali pajudėti.
„Buvau paralyžiuota, mano kojos buvo įstrigusios. Prie manęs pribėgo būrys žmonių ir jau norėjo mane traukti iš automobilio, tačiau to jiems padaryti neleidau, nes nujaučiau, kad man nutiko kažkas blogo. Savo kojas jutau labai silpnai, negalėjau jų pajudinti. Iš pradžių maniau, kad taip yra dėl to, jog jos buvo užstrigusios, tačiau net jas išlaisvinus, situacija nesikeitė. Pasirodo, man buvo stipriai pažeistas stuburas“, – DELFI pasakoja vizažistė.
Netrukus po to viskas vyko kaip kine – atvykę medikai Gretą ištraukė, o automobilis užsiliepsnojo. Pašnekovė pamena, kad tą minutę jai svarbiausia buvo rasti savo telefoną.
„Aš tik prašiau, kad man duotų telefoną. Jie ilgai jo nerado. Pamenu, kad be perstojo prašiau jį surasti. Galiausiai mano telefonas buvo rastas visas sudaužytas, tačiau veikiantis. Paskambinau savo artimiausiai draugei, ji iškart suprato, kad visa tai yra rimta. Mane išvežė į Lazdynus. Į ligoninę atvykusi draugė sužinojo, kad nėra laisvo chirurgo, kuris mane operuotų, buvo likęs tik rezidentas. Jei ne mano draugė, mane būtų operavęs jis, tačiau bičiulė paskambino į Santariškes ir surado kitą mediką, kuris galėjo mane operuoti. Į Lazdynų ligoninę atvykęs chirurgas mane išoperavo. O tas rezidentas, kuris turėjo operuoti mane, ėmėsi gydyti kitą autoavarijos bendrakeleivį, jam buvo minimaliai sužeista ranka, tačiau po to jam kilo komplikacijų“, – teigia ji.
Sudėtinga operacija truko 8 valandas. Po jos Greta buvo išvežta į reanimaciją.
„Reanimacijos skyriuje gulėjau neilgai, galbūt kelias valandas. Kai mane iš ten išvežė ir pamačiau savo mamą, supratau, kad tai nebuvo sapnas, jog visa tai nutiko iš tiesų“, – atvirauja pašnekovė.
Greta pamena, kad tuomet ji ištisas dvi savaites buvo paskendusi skausmuose. Stuburo lūžis pažeidė nervus, todėl ji sunkiai galėjo pajudinti kojas. Dėl šios priežasties vizažistės kojų raumenys pradėjo atrofuotis.
„Gydytojai nieko nežadėjo. Nebuvo aišku, ar dar galėsiu vaikščioti ir ar mano organizmas priims operacijos metu įsodintą stuburo plokštelės implantą. Kiekvienas atvejis yra individualus. Tačiau aš tikėjau, kad viskas bus gerai, kažkaip susiėmiau“, – pasakoja makiažo specialistė.
Dėl sunykusių kojų raumenų Greta pusmetį praleido Santariškėse, kur reabilitacijos metu ji žingsnis po žingsnio mokėsi vaikščioti iš naujo.
„Iš pradžių išmokau atsisėsti, paskuti ropoti, tada eiti su aukšta vaikštyne, o paskui su žema. Iš ligoninės išėjau su dviem ramentais. Svarbiausia, savo kojomis. Nuo stuburo lūžio man buvo pažeistos pėdos, viena atsistatė, o kita ne, todėl iki šiol kasdien nešioju įtvarą. Jei jo neužsidedu, pradedu stipriai šlubuoti, nes pėda kabinasi į žemę ir tampa sunku eiti. Negaliu bėgioti, stiebtis, sunkiai nešti ar avėti aukštakulnių. Nepaisant to, dirbu daug, beveik 12 valandų per dieną“, – atvirauja populiari grožio meistrė.
Toks darbo krūvis būtų sunkus ir visiškai sveikam žmogui, tačiau Greta nėra iš tų, kurie skųstųsi savo likimu.
„Aišku, kad pavargstu, tačiau aš išmokau su tuo gyventi. Jeigu dirbu, tai dirbu, nėra kada ilsėtis. Nors esu pakankamai jauna, širdyje esu kokių 37 metų“, – nusijuokia pašnekovė.
Paklausta, kas labiausiai padėjo neprarasti vilties gijimo procese, Greta tikina, kad kiekvieno žmogaus stiprybė yra jo paties rankose.
„Padėjo artimieji, tačiau didžiausią darbą atlikau pati. Nepalūžau. Man nereikėjo psichologo, tiesiog išlikau tvirta visą laiką. Tikėjau, kad situacija turi tik gerėti. Blogų minčių išvis neprisileidau. Šalia manęs ligoninėje gulėjo kita mergina, ji buvo panirusi į depresiją, nesistengė stotis, trūko užsispyrimo, todėl jos būklė buvo daug prastesnė“, – prisimena ji.
Greta neslepia, kad į „laisvę“ po pusmečio iš ligoninės išėjusi ji jautėsi tarsi kitas žmogus.
„Atrodė, kad prieš tave visai kitas pasaulis, naujas gyvenimas. Imi galvoti, kad nieko nebemoki, o viskas aplinkui tave atrodo kitaip. Iš ligoninės išėjau stipriai pasikeitusi – tiek išore, tiek savo vidumi. Ligoninėje svėriau vos 37 kilogramus. Atrodžiau tarsi vienas kaulas. Ilgą laiką gulintis žmogus arba sulysta, arba priauga svorio. Taigi man kilogramai krito, kadangi mano raumenys atrofavusi, visa išdžiuvau. Iš pradžių net negalėjau pakelti kojos, tačiau viskas įvyko po truputį ir vėl iš naujo užsiauginau kojų raumenis“, – pasakoja vizažistė.
Greičiau pasveikti ir į pasaulį žiūrėti su šypsena Gretai padėjo mėgstama veikla, kurią dėl nelaimingo įvykio ji buvo sustabdžiusi. Makiažo teptuką vizažistė į savo rankas čiupo vos tik buvo išleista namo.
„Pirmiausia pasibandžiau ant pusseserės. Po autoįvykio turėjau pusiausvyros sutrikimų, todėl kai ją dažiau, buvau viena ranka atsirėmusi į sieną. Keista, bet mano ranka nė trupučio nesudrebėjo. Paėmiau teptuką ir pajutau, kad tai tikrai mano pašaukimas“, – šypsosi pašnekovė.
Šiandien Greta gali didžiuotis ir pramogų versle atpažįstamomis klientėmis – tarp kurių šmėžuoja Eglės Valančiūnienės, Liepos Mondeikaitės-Norkevičienės, Marinos Bui-Velečkienės, Gintarės Songailės, Solveigos Mykolaitytės, Viktorijos Siegel ir kt. vardai.
„Pradžioje klientės tikrai pastebėdavo, kad man kažkas nutiko. Anksčiau sakydavau, kad tiesiog užsigavau, nenorėjau, kad tai būtų žinoma. Buvo nemalonu apie tai pasakoti. Viskas buvo šviežia ir jautru. Tačiau dabar, praėjus beveik 4 metams, įvertinu, kad viskas galiausiai pasibaigė gerai. Šiuo metu turiu tik įtvarą, kurio galima ir nepastebėti. Na, nebent tektų daug vaikščioti, tačiau studijoje sukuosi tik aplink žmogų, taigi jis turi būti labai atidus, kad tai pastebėtų“, – sako ji.
Iškart po nelaimingo įvykio Gretos vizažistės ir šukuosenų kūrėjos karjera ėmė klostytis taip sparčiai, kad ji neatmeta galimybės, jog visa tai jai yra apdovanojimas už sunkų gyvenimo laikotarpį.
„Dirbu dar neilgai. Prieš 5 metus baigiau „Grimo akademiją“, tada įvyko avarija, tad pilnu tempu dirbu tik dvejus metus. Myliu savo darbą, o į vakarėlius nevaikštau. Galiu tvirtai pasakyti, kad nėra būtina užmegzti naudingas pažintis ar suktis šou verslo vakarėliuose, norint sulaukti sėkmės ar tai, jog tave pastebėtų. Užtenka viską įrodyti savo darbu“, – tikina grožio specialistė.
G. Vireliūnaitės-Kalinauskienės darbai:
