Dažnai manęs klausia, žydai juk tokie vieningi, o kodėl Lietuvoje kitaip? Lietuvoje nėra kitaip, susiskaldymas tarp pasaulietinėse ar religinėse žydų bendruomenėse egzistuoja tiek Izraelyje, tiek visame pasaulyje. Žydų tautos turtas yra mūsų įvairovė, mūsų išmintis, mūsų tikėjimas, mūsų gebėjimas išlikti žydais.
Didžiuojuosi savo tauta. Deja, visko nutinka ir žydų bendruomenėje. Gaila, bet „išbandymą pinigais“ išlaikėme pusėtinai. Viena vertus, turime puikiai veikiantį, tik konsensusu sprendimus priimantį ir kompensaciją už žydų religinės bendruomenės turtą skirstantį Geros valio fondą, kuris jau daug metų yra tikrinamas LR Valstybės kontrolės, aukščiausios audito institucijos, ir kas kartą gauna teigiamą įvertinimą.
Kita vertus, turime ambicingų bendruomenės narių, kurie mano, kad jie gali geriausiai, skaidriausiai ir pageidautina vienasmeniškai. Teigia, kad daugumos nuomonė tėra tik demokratijos simuliacija.
Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, žydų bendruomenėms vadovauja lyderiai – savanoriai. Man šios pareigos pirmiausia yra garbė ir malonumas. Prieš prisiimdama atsakomybę daug išmokau iš ankstesnių pirmininkų – Grigorijaus Kanovičiaus, dr. Simono Alperavičiaus. Daug iš to, ko reikia šiam darbui, išmokau iš teisininko prof. Jurijaus Bluvšteino, Josifo Levinsono, Mašos Grodnikienės – aktyvių bendruomenės narių, inteligentų.
Taip, išties savo vadovavimo LŽB laikotarpiu esu padariusi klaidų, bet galvoju, kad neklysta, tik tie, kurie daug teoriškai kalba ir mažai praktiškai daro. Ko nors pasiekti galime tik kartu, susibūrę į bendruomenę, palaikomi tarptautinių organizacijų ir Izraelio valstybės.
Ir Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo sudaro mums visas sąlygas veikti. Jeigu mes tuo nepasinaudojame bendram darbui, o viešai juodiname vienas kitą, patys busime kalti dėl bendruomenės nykimo.
Man yra didžiulė gėda ir prisiimu savo dalį atsakomybės, kad bendruomenė nėra vieninga, o dialogas virto ginčais. Neturėjome leisti, kad taip įvyktų. Tiek išgyvenimų patyrusiai žydų tautai ir bendruomenei Lietuvoje vidiniai konfliktai yra per didelė prabanga. Juk mūsų, žydų, taip nedaug liko ir taip nesinori, kad išnyktų bendruomenė Lietuvoje, kad mūsų vaikai užmirštų, kad jie yra žydai.
Kaip bendruomenė per pastaruosius penkerius metus padarėme labai daug. Visuomenėje tampa norma kalbėti apie istorinę atmintį. Mes daug ginčijamės ir galbūt dažnai reaguojame emocionaliai bei kategoriškai, bet esame linkę kalbėtis.
Jau nieko nebestebina skirtinguose Lietuvos miesteliuose, buvusiuose štetluose, vykstantys vietos žydų paveldo, kultūros, žmonių atminimui skirti maršai, renginiai, šventės. Bene kiekvienoje savivaldybėje yra rengiami leidiniai, skirti vietos žydams ir jų indėliui.
Lėtai, bet nuosekliai, bendradarbiaudami su vietos bendruomenėmis ir savivaldybėmis, tvarkome masines žudynių vietas, žydų kapines, siekiame įamžinti išnaikintų bendrapiliečių žydų atminimą.
Šolomo Aleichemo gimnazija Vilniuje tapo žydų švietimo žiburiu ir užsitarnavo savo aukštą dalykinę reputaciją per kryptingą darbą su jaunimu. Didžiuojuosi mūsų vaikais, kurie švenčia žydų religines šventes, prisimena savo protėvių kultūra, buriasi žydiškam gyvenimui. Susidomėjimas žydų kultūra visuomenėje auga konstatuojame didžiulį norą dalyvauti judaizmo edukacijose ar hebrajų kalbos kursuose.
Viena po kitos prikeliamos naujam gyvenimui sinagogos – Pakruojyje, Kėdainiuose, Joniškyje, jau greit Žiežmariuose, Kalvarijoje, Alantoje. Tariamės dėl Vilniaus didžiosios sinagogos įpaveldinimo, Užupio žydų kapinėse surinktų antkapių tinkamo memorializavimo, žydų gelbėtojų paminklo realizavimo. Viešoje erdvėje tęsiama diskusija apie šiuolaikiško Holokausto ir žydų istorijos muziejaus sukūrimą.
Valstybėje vienodai sutariama dėl bendro antisemitizmo apibrėžimo, kas, tikėtina, padės teisėsaugos institucijoms identifikuoti daugiau antisemitinį elementą turinčių teisės pažeidimų.
Visuomenei pristatomos naujos Holokausto švietimo priemonės, kaip antai unikalus LŽB šiemet išleistas Vilniaus geto berniuko Icchoko Rudaševskio dienoraštis, sulaukęs tiek daug dėmesio Vilniaus knygų mugėje ir vėliau skirtinguose renginiuose Lietuvoje ir už jos ribų. Jaučiamės saugūs Lietuvoje.
Bet negalime nepastebėti ir vis prasiveržiančio antisemitizmo viešoje erdvėje ar iš viešųjų asmenų. Neramu ir dėl kaimyninėse šalyse vykstančių politinių procesų. Todėl esame dėkingi žmogaus teisių organizacijų koalicijai už bendradarbiavimą ir visuomenei už palaikymą.
Esame dėkingi Lietuvos Respublikos Seimui, kur po konsultacijų su bendruomene priimtas saliamoniškas sprendimas paskelbti 2020 metus Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Turime rimtų planų šiems metams, norime susitelkti ir tinkamai pažymėti 700 metus siekiančią žydų istoriją Lietuvoje.
Bet aš kasdien jaučiuosi motyvuota, nes man rūpi mūsų žydų gerovė, man rūpi mūsų tautos santykis su visuomene. Man rūpi mūsų negausios bendruomenės ateitis. Esame bene vienintelė bendruomenė, kuri skiria tiek daug rūpesčio labiausiai pažeidžiamiems savo nariams – senyvo amžiaus žmonėms ir nepasiturintiems. Šiandien net 120 slaugos darbuotojų rūpinasi mūsų beveik trimis šimtais senjorų visoje Lietuvoje. Jaunos žydų šeimos gauna paramą ruošiantis mokyklai. Sunkiai besiverčiantys žydai gauna paramą įsigyti maistui, vaistams, kurui, higienos priemonėms.
Kiekvienais metais LŽB skiria paramą žydų gelbėtojams ir jų palikuonims. Džiaugiamės kai galime padėti, tai mūsų pareiga, tai mūsų pašaukimas. Pagalba vienas kitam yra pamatinis mūsų tautos principas, padėjęs mums išgyventi ir išlikti žmonėmis pačiomis nepalankiausioms sąlygomis. Svarbu, kad kiekvienam žydui, kurį ištiko bėda, bendruomenė išties pagalbos ranką. Mitzvah (hebr. Geras darbas) – yra principinė kiekvieno žydo prievolė, bendruomenė nebegalėtų egzistuoti, jei vedini ambicijų ją pamirštume. Net ir konflikto akivaizdoje negalime išsižadėti savo tautiškumo, identiteto – metas prisiminti tai, kas mus vienija, metas prisiminti, kas iš tiesų mus daro žydais.
Bendruomenės ateitis didžiąja dalimi priklausys nuo mūsų pačių. Šiandien, įvairiais duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 3,5 tūkstančio žydų, kurių vienybė po 2013 m. Restitucijos įstatymo išgyvena dar vieną istorinį išbandymą. Nuomonių gausa ir pliuralizmas yra būtina sąlyga demokratijai. Todėl vertinu oponentų kritiką ir jų aktyvią pilietinę poziciją. Deja kartais taip pat tenka labai nusivilti, kuomet demokratijos šydu pridengiamas suasmenintas puolimas man, mano šeimai, teisėtai LŽB vadovybei ar nežydų kilmės bendruomenės darbuotojams.
Laikas atskleis šio demonstruojamo susipriešinimo tikruosius tikslus, o kol kas kiekvienas privalome atsakyti prieš savo sąžinę – ar tikrai tikslas pateisina priemones – žydų bendruomenės vardo žeminimą?