Nors apie sukres parašyta labai daug, vis viena norėčiau jų istoriją priminti skaitytojui. Laikui bėgant keitėsi masalai. Atsirado net masalų mados. Prieš pusšimtį metų pagrindiniai masalai buvo metalinės vartyklės, besisukančios blizgės, vienas kitas žvejas gal ir voblerį turėjo, o silikoninių masalų, juolab ,,valgomų”, joks žvejys net negalėjo įsivaizduoti. Dabar tarp žvejų tokių žodžių, kaip tvičingas, džigas, valgoma guma, jau sunku neišgirsti. Tokie masalai, kaip vartiklės ir besisukančios blizgės (sukrės), jau baigia išnykti iš žvejų žodyno, nors visiškai be reikalo.
Truputis prisiminimų ir istorijos apie šiuos masalus: naršydamas savo atmintyje aptikau, kad ir mano pirma lydeka buvo pagauta labai seniai, gal prieš keturiasdešimt penkerius metus gaudant vartikle. Jaunesniems žvejams norėčiau trumpai papasakoti, kaip atsirado toks masalas – besisukanti blizgė (sukrė).
Sukrių atsiradimo istorija glaudžiai susijusi su Mepps kompanijos atsiradimu. Vienas užkietėjęs prancūzų žvejys, vardu Andre Meulnart, mėgdavo eksperimentuoti su spiningavimo ritėmis bei besisukančiomis blizgėmis. Dirbdamas inžinieriumi-mechaniku gerai visiems žinomoje Peugeot kompanijoje, jis savo asmenines žinias ir išradimus sėkmingai taikė žvejybinių reikmenų gamyboje.
Dar XX a., 1938m., jau numatęs savo išradimų sėkmę, Andre Meulnart užpatentavo savo gamybos geriausias ir kibiausias besisukančias blizges. Tarp žvejų paklausa buvo labai didelė, tad Paryžiuje, Strasburgo bulvare, buvo sukurta kompanija ,,Manufacture Engins de Precision Pour la Peche Sportive” (aukštos kokybės sportinių reikmenų gamyba žvejams ) – M.E.P.P.S.
Amerikiečių žvejo, vardu Todd Sheldon, dėka, 1951 metais besisukančios blizgės Mepps įsiveržė į JAV rinką. Šis nekvailas vyrukas, žvejodamas upelyje keletą valandų, išbandęs begalę savo turėtų masalų, bet nesulaukęs kibimo ir nusivylęs, atsargoje dar turėjo vieną besisukančią blizgę, kurią jam dovanų parvežė draugas, tarnavęs kariuomenėje Prancūzijoje. Būtent ja tą dieną Sheldonas sugebėjo pagauti keturis upėtakius.
Turėdamas verslininko gyslelę ir numatęs šio masalo perspektyvas, žvejys nusprendė suderinti prancūziškų blizgių tiekimą į savo gimtąjį Viskonsiną. Verslą palengvino tai, kad jis turėjo ryšių su keliomis sporto prekių parduotuvėmis. Shaldonas paprašė savo draugo, tarnaujančio kariuomenėje, pagalbos organizuojant blizgių tiekimą .
Draugas savo ruožtu susitarė su savo drauge iš Prancūzijos ir besisukančios blizgės, mainais į nailonines pėdkelnes, buvo gabenamos į JAV. Paklausa buvo tokia didelė, kad greitai prireikė keisti tiekimo metodus. Tuomet Sheldono draugas organizavo jam tiesioginį susitikimą su Andre Meulnartu ir jie susitarė dėl abipusiai naudingo tarpusavio bendradarbiavimo. Ir prasidėjo... taip Amerikoje lyderio pozicijas užemė sukrės Mepps.
Pagal mano rastus duomenis, Lietuvoje besisukančios blizgės galėjo pasirodyti XX a. 5-ojo dešimtmečio pabaigoje. Ir, žvejai, iš lūpų į lūpas sužinoję apie kibų masalą, patys pradėjo gaminti panašaus tipo masalus.
Negaliu pasakyti, ar tada buvo daugiau žuvies, bet kad masalų pasirinkimas buvo labai skurdus – faktas. Todėl tokio tipo masalai labai pasiteisino.Iki šiol sendaikčių turgeliuose galima rasti prekiaujant įvairių formų ir modelių, savos gamybos, besisukančiomis blizgėmis. Seni žvejai ir dabar savo masalų dėžutėse turi šio tipo masalų.
Laikui bėgant keitėsi masalai, senus masalus išstūmė nauji, atsirado begalės voblerių, silikoninių masalų, ir tokie masalai, kaip vartyklės ir besisukančios blizgės, tapo nemadingi. Atsivėrė naujos rinkos, atsirado daugybė tiekėjų. Vieni, investavę didelius pinigus, įsitvirtino rinkoje, tiekdami patikimus, originalius, kokybiškus masalus. Kiti, norėdami greitai uždirbti, iš Kinijos veža visokį šlamštą, kuriuo užversti visi didieji prekybos centrai.
Mano manymu, pabandę žvejoti tokiais įrankiais ir masalais, žmonės gali visiškai nusivilti šiuo užsiėmimu ir niekada daugiau neimti į rankas žvejybos įrankių. Todėl pradedantiems žvejams visada patariu – geriau nusipirkite brangesnį, gerai žinomo gamintojo įrankį ar masalų, patikrintų laiko ir žvejų, užuot pirkę pigių, ,,nedirbančių“, gražiai atrodančių, spalvingų, menkaverčių kopijų (net nežinau, kaip juos pavadinti).
Bus daugiau.
