200 puslapių Vyriausybės ataskaitoje tvirtinama, kad 2017 m. Lietuvos ekonomikai buvo ypač sėkmingi: nurodoma, kad pernai Lietuvos BVP išaugo 3,8 proc. (ES vidurkis – 2,4 proc.), darbo užmokestis augo 8,5 proc., nedarbo lygis nukrito iki 7,1 proc. ir buvo 2 proc. punkto mažesnis už euro zonos vidurkį. Taigi gyvenimas gerėja... Skaičiuose ir ant popieriaus gal ir taip, o realybėje?
Visi suprantame, kad objektyvus reiškinių ar veiksnių vertinimas atsiranda per palyginimus.
Palyginkime ir mes. Nereikia toli žiūrėti – pažvelkime į Latviją ir Estiją. Šiuo metu Latvijoje MMA (minimalus mėnesinis atlyginimas) yra 430 Eur, Estijoje – 470 Eur. Mes gi Lietuvoje turime 440 Eur MMA ir vertiname tai kaip didžiausią mūsų Vyriausybės laimėjimą ir pasiekimą. Vidutinis atlyginimas Latvijoje 900 Eur, Estijoje 1200 Eur, na, o pas mus – 823 Eur. Paprasčiausia aritmetika rodo, kad lyginant šiuos skaičius kaip buvome „užpakalinėje“ pozicijoje, taip ir likome.
Pereikime prie kito Vyriausybės deklaruojamo pasiekimo 2017 m. – pagerėjusių sąlygų verslui. Paklauskime verslininkų, kaip jie vertina pagerėjusias sąlygas. Paklauskime, ar palengvina jų darbą 56 Lietuvoje veikiančios verslą kontroliuojančios institucijos. Juk visi atsimename, kaip dar prieš beveik 10 metų garsiai skambėjo Ūkio ministerijos iniciatyva optimizuoti verslą kontroliuojančių institucijų funkcijas, kiek ES lėšų buvo mesta šio projekto viešinimui. Tuomet net buvo išleistas Verslo priežiūros vadovas, neva tai turintis įkvėpti verslą bendradarbiauti su valstybe. O pati valstybė ar buvo pasirengusi bendradarbiauti su verslu?
Šiandieninė situacija rodo, kad kasdieniame gyvenime verslininkai susiduria su eile biurokratinių procedūrų – vis didėjančiu licencijavimu, atestavimu, – kurios tikrai negerina verslo klimato Lietuvoje. Tik įsivaizduokime, su kokiais suvaržymais ar pertekliniais reikalavimais tenka susidurti Lietuvos verslininkams siekiant palaikyti ir plėsti savo veiklą. Juk ne paslaptis, kad dalis lietuviškų verslų persikėlė į kaimyninę Estiją, kuri garsėja ne tik draugiška mokestine aplinka, bet ir geranoriškais valdžios ir verslo santykiais, rodančiais valstybės suvokimą, kad pagalba verslui yra tiesiausias kelias į šalies gerovę. Ar kas analizavo, kiek lietuviškų įmonių išsikėlė svetur ir kokį nuostolį dėl to patiria Lietuva šiandien, ir kaip tai atsilieps ateityje? Kada mes praregėsime ir suvoksime, jog kol verslo sąlygos bus gerinamos tik žodžiais, mes tikrai nepajudėsime iš šio mirties taško. O tada beliks tik apsivilkti tautinį kostiumą ir šokti kepurinę bandant privilioti užsienio investuotojus. Taigi ir vėl esame ne priešakinėse pozicijose lyginant su mūsų Baltijos seserimis, o „užpakalinėse“.
Teisybės dėlei reikėtų paminėti ir Vyriausybės planuojamus 2018 m. darbus, neva tai turėsiančius ženkliai pagerinti kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybę Lietuvoje. Tai – struktūrinės mokesčių, inovacijų, švietimo, sveikatos, pensijų sistemos bei šešėlinės ekonomikos mažinimo reformos. Pritariu, šios problemos yra įsisenėjusios ir įsišaknijusios, ir jas išspręsti tolygu kovoti su vėžiu. Ir problema ne ta, kad tai neišsprendžiama. Ar mums naujiena, kad švietimo, sveikatos sistema verkiant reikalauja pertvarkos? Ne popierinės, bet realios. Ar mums nežinoma, kad mokytoja ar slaugė Estijoje uždirba gerokai daugiau, o Lietuvos mokytojoms ir slaugėms puikiai pavyksta rasti geresnių darbo sąlygų ne Lietuvoje, bet Anglijoje ar Norvegijoje, nes savo šalyje perspektyvų nėra?
Bėda ta, kad sprendimai, realūs sprendimai yra tiesiog nukeliami į ateitį, pavadinant juos būsimaisiais planais. O sprendimas, mano manymu, yra čia pat: tai prioritetų klausimas. Juk Vyriausybei pavyko per porą savaičių pasiekti politinės valios padidinti biudžetą gynybai, nes visi įvertino šio sprendimo reikšmę ir svarbą Lietuvos nacionaliniam saugumui. Ir aš pritariu šiam sprendimui. Tačiau pripažinkime, kad yra ir kitų spręstinų klausimų. Pripažinkime, kad trūksta politinės valios nusprendžiant dėl viešojo sektoriaus papildomo finansavimo. Mano galva, tai yra biudžeto lėšų perskirstymo dalykas, nustatant pirmos reikšmės prioritetus. Kažkodėl neįvertinama, kad išsivažinėjanti Lietuva – taip pat nacionalinio saugumo klausimas ir tiesioginė grėsmė saugumui. Juk jei Lietuvoje neliks potencialių, protingų ir jaunų žmonių, nereikės bijoti ir priešo iš Rytų! Va kaip eiliuotai gavosi…