„Mokytojas – savo srities žinovas, profesionalas, aprūpintas šiuolaikiškomis mokymo priemonėmis, gaunantis tinkamą atlygį už darbą“, – taip trumpai pristatomas idėjos įgyvendinimo modelis.
Atrodytų, solidus atlygis padėtų atkurti pedagogų prestižą. Nes koks gali būti prestižas, jei mokytojas negali net apsirengti bent jau taip pat gražiai, kaip moksleiviai, jei turi ieškotis papildomo (kad ir korepetitoriaus) darbo, kad išlaikytų šeimą, užuot visą dėmesį skyręs pagrindiniam darbui? Tačiau vien gero atlyginimo ir šiuolaikiškų mokymo priemonių toli gražu neužtenka. Tik gaila, kad politikai apie pedagogų problemas sužino ne iš pačių mokytojų, o iš profsąjungų lyderių, kuriems mokyklų realybė gana miglota.
Teko bendrauti ne su vienu pedagogu. Jie sutinka, kad neadekvačiai mažos algos – opi problema, tačiau tvirtina, kad net ir jas pakėlus iki 1000 eurų pats savaime profesijos prestižas nebūtų atkurtas.
Dabartinė Vyriausybė pabrėžia, kad bus įvestas etatinis darbo apmokėjimas. To itin siekė profsąjungos. Kalbėdama su mokytojais jokio entuziazmo jų veiduose nemačiau. Kokia etatinio darbo apmokėjimo esmė? Numatoma, kad pedagogai, kaip ir kitų sričių specialistai, būtų apmokami už etatą, kuris būtų 36 valandos per savaitę. Etatą sudarytų ne tik pamokų laikas, bet ir kitas darbas mokyklos bendruomenės labui. Pedagogų nuomone, būtų palikta didelė galia direktoriams, nes jie vienus pedagogus galėtų apkrauti pamokomis, o kitiems etatą sudaryti vos iš kelių pamokų bei darbo įvairiose komisijose, budėjimo valandų ir t. t. Pirmiesiems tada tektų daugiau „arti“ ir namie, ruošiantis pamokoms, taisant moksleivių darbus ir panašiai. Kitaip tariant, supriešinimas pedagogų bendruomenės viduje nesumažėtų.
Tačiau svarbiausia, kad politikai nesuvokia: net jei mokytojai uždirbs tūkstančiais, net jei turės moderniausias mokymo priemones, niekas nesikeis, jei nebus keičiama atmosfera ugdymo įstaigose.
Pastaruoju metu nuskambėjusios istorijos apie mokinių ir mokytojų konfliktus parodo, kad įsisenėjusi bei nesprendžiama problema vis didėja, o kalčiausi lieka mokytojai, nors būtent prieš juos mokiniai dažniausiai naudoja smurtą, o ne atvirkščiai.
Per Seimo narių, ministerijų ir mokytojų susitikimą pernai apsispręsta siūlyti griežtinti bausmes neklaužadų tėvams. Tačiau kokia iš to nauda, kai Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė: bausmės yra numatytos ir dabar, tačiau dar nebuvo nė vieno atvejo, kad mokykla inicijuotų nors vieną bylą mokiniui ar jo tėvams? Dabar tėvams numatyta administracinė nuobauda nuo 14 iki 28 eurų yra juokinga. Profsąjungos siūlo baudas didinti keliolika kartų. Tiesa, vien nuo to irgi niekas nepasikeistų, nes šiuo metu nesukurtas baudžiamumo mechanizmas: mokyklos vadovas ar steigėjas neįpareigotas kreiptis į atitinkamas institucijas. Visa našta numesta nukentėjusiam mokytojui. Jam reikia rinkti įvairias pažymas, bendrauti su Vaiko gerovės komisija, ieškoti charakteristikų iš klasės vadovo, socialinių darbuotojų ir t. t. Ir niekas nenori tuo užsiimti, juo labiau kad tokios menkos baudos. O dar ir mokyklų direktoriai stengiasi nuslėpti problemas, nes kitaip nukentėtų mokyklos prestižas.
Neklaužados niekuo nerizikuoja. Jie žino, kad jokios atsakomybės nėra. Todėl gali siųsti mokytojus „ant trijų raidžių“ ir kitaip iš jų šaipytis. O tai persikelia į visuomeninius santykius. Pasižiūrėkime, kas darosi gatvėse, naktiniuose klubuose. Tai – netvarkos švietimo sistemoje pasekmė. Mokytojas negali moksleivio net iš pamokos išvaryti. Būtų galima pagąsdinti vaiką ir nusivesti pas direktorių. Tačiau neretas direktorius tada kaltina pedagogą, esą jis neranda su vaiku kontakto, nemoka dirbti. Dėl to ir mokytojai linkę nutylėti savo problemas. Politikai to nesupranta ir nieko šiuo atžvilgiu keisti neplanuoja. Apie kokį mokytojo profesijos prestižą galima kalbėti, kai vaikas yra visagalis, o pedagogas – pastumdėlis? Bet kokie sugriežtinimai atsimuša į Vaiko teisių apsaugos įstatymą, vaiko teises gina net 14 institucijų. O kiek jų žiūri, kad vaikas ir savo pareigas vykdytų?
Reikia priminti, kad prieš 4 metus buvo apklausti 4 tūkst. šalies pedagogų. Net 57,3 proc. jų nurodė patirią moksleivių psichologinį smurtą. Dar baisiau: 3,6 proc. dažnai patiria ir fizinį smurtą, 13,3 proc. jį patiria retkarčiais.
