Dėl per menko progreso sprendžiant dopingo problemą, drąsaus Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF) ultimatumo sulaukę rusai griebiasi už galvos – arba „susitvarkys“, arba bus pašalinti. Toks pavyzdys turėtų atbaidyti likusį pasaulį net nuo minčių apie „nešvarų“ sportą. Tuo įsitikinęs ir LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis, interviu DELFI atvirai pavadinęs „susitepusius“ rusus vagimis, atimdavusiais iš lietuvių net tik medalius, bet ir pinigus.
Eimantas Skrabulis, Tatjana Černova, Airinė Palšytė, Austra Skujytė
© DELFI montažas / Scanpix

„Jie atvažiuodavo iš Rusijos ir kalbėdavo, kokie jie faini, kaip gerai dirba. Realiai – jie yra vagys. Jie daug metų vogė iš mūsų sportininkų pergales, geresnius rezultatus, medalius. Jie vogė iš mūsų federacijos lėšas, nes mūsų sportininkai užimdavo žemesnes vietas, jie vogė iš manęs ir mano šeimos, nes turėjau ieškoti pinigų, kaip padėti federacijai ir sportui“, – piktinosi E. Skrabulis.

Rusams vis dar nepripažįstant to fakto, tyrimai atskleidė didžiulio masto korumpuotą valstybinę sistemą, saugojusią geriausius jų sportininkus nuo nusižengimų atskleidimo.

„Tik dori žmonės ir naivuoliai sako, kad valstybės remiamos dopingo sistemos nebuvo, tačiau tai daugeliui žmonių sunkiai suvokiami dalykai. Jie naudojo neleistinas priemones tiek, kiek reikia. Problema taip išsikerojusi per visą Rusiją, kad jai išspręsti, net esant gerai valiai ir turint atitinkamus žmones, nėra lengva“, – dalijosi mintimis LLAF vadovas.

Nelygi kova su „nešvariais“ sportininkais yra pagrindinė priežastis, kodėl mažiausiai pora dešimtmečių lietuviams buvo taip sunku lengvoje atletikoje iškovoti medalius. Ne bazės, ir ne pinigai. Pagrindinė problema buvo, kad mūsų sportininkai startuodavo nelygiomis sąlygomis – kaip sakau, šokdavo ne nuo ten, mesdavo sunkesnį įrankį arba bėgdavo atsitraukę.
Eimantas Skrabulis

Nuo 2015 metų lapkričio tęsiasi Rusijos lengvosios atletikos federacijos diskvalifikacija, ir visai neseniai, Birmingame vykusiose pasaulio uždarų patalpų pirmenybėse, IAAF taryba, įžvelgusi per mažą „švarinimosi“ progresą, ją pratęsė.

Daug emociškai sunkių klausimų – „kaip jaučiasi“ ar „kaip reaguoja“ – iš savų ir kitų žiniasklaidos priemonių sulaukiantys Rusijos sportininkai priversti ir toliau varžytis po neutralia vėliava.

Negana to IAAF prezidentas Sebastianas Coe rėžė, kad jei iki kito posėdžio liepos mėnesį reikalavimai nebus išpildyti, bus svarstoma Rusiją apskritai išbraukti iš pasaulinės federacijos narių sąrašo. Tokiu atveju Rusijos atletams būtų užvertos durys varžytis net po neutralia vėliava.

Po tokio ultimatumo Rusija pašiaušė kailį – jei IOC (Tarptautinis olimpinis komitetas) po 2018 metų žiemos olimpinių žaidynių sugrąžino vėliavą, herbą ir laukia rusų lengvaatlečių 2020 metų Tokijo žaidynėse, tai IAAF daro viską, kad ten jų nebūtų.

61 metų lordas S. Coe – Didžiosios Britanijos politikas ir buvęs vidutinių distancijų bėgikas, laimėjęs 1500 m aukso medalius 1980 ir 1984 metų olimpiadose – tapo Rusijos priešu Nr. 1. Tačiau su kietu it akmuo stuburu.

„Tai ačiū Dievui, kad IAAF prezidento rinkimuose Sebas buvo išrinktas, o ne mano draugas Sergejus Bubka. Realiai vertindamas situaciją galiu pasakyti – pastarajam nebūtų šansų susidoroti su tokia situacija“, – vertino E. Skrabulis.

Eimantas Skrabulis
Eimantas Skrabulis
© DELFI / Andrius Ufartas

Anot jo, nėra pagrindo ir sakyti, kad Rusijoje apskritai nieko nevyksta: „Yra tie, kurie nori dopingo problemą spręsti, tačiau ji turi būti sprendžiama nuo šaknų, nuo jaunimo sporto. Geriausias pavyzdys – varžybos Irkutske, kur sužinojus, kad atvyksta RUSADA (Rusijos antidopingo kontrolieriai), išsilakstė pusė sportininkų“.

Neapsikentusi dėl tokios situacijos vilkinimo atvirą laišką neseniai paviešino dukart šuolių į aukštį pasaulio čempionė, Rusijos lengvosios atletikos žvaigždė Marija Lasickienė.

„Mane stebina mūsų federacijos reakcija. Kai atsakinga federacijos galva Aleksandras Parkinas kalba, kad tokiam IAAF ultimatumui galėjo turėti įtakos sėkmingas mūsų pasirodymas Birmingame, nelieka nieko, kaip tik griebtis už galvos“, – rašė 38 iš eilės varžybas laimėjusi Rusijos sporto žvaigždė, pernai ištekėjusi už lietuvių kilmės rusų žurnalisto Vlado Lasicko.

„Jei IAAF priima tokį sprendimą, reiškia yra dėl ko. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, ką sako mokslininkai – jei sportininkas vartojo dopingą, nebuvo pagautas, tai nereiškia, kad vėliau jis į startą eis lygiomis sąlygomis, mat pozityvus dopingo poveikis rezultatams nedingsta net nustojus vartoti. Todėl taip svarbu kiek įmanoma ilgiau uždrausti „susitepusiems“ atletams sportuoti“, – aiškino E. Skrabulis.

LLAF vadovas kalbėjo, kad niekas nėra nusistatęs prieš Rusiją – visa tai nukreipta prieš sistemą ir federaciją, kuri daug metų vykdė nusikalstamą veiklą ir jai dabar reikia rasti kelią, kaip atsinaujinti.

„Rusai šioje situacijoje gali turėti vieną teisingą klausimą – „kodėl tik mes“? Ir čia jie būtų teisūs. Ši problema ne tik Rusijos. Yra daugiau šalių, kur ta problema egzistuoja, nei tokių, kur ji neegzistuoja. Tokie pasaulio ir Rusijos federacijų santykiai yra žinutė visam pasauliui. Taip būti negali ir taip nebus. Jei problemų neišspręsite, bausmė bus radikali“, – kalbėjo E. Skrabulis.

– Kiek giliai ir kur dar sisteminis dopingas išplitęs pasaulyje?

– Kiek medalių pernai pasaulio čempionate laimėjo Jamaika? Mažai. Ar gali taip būti? Logika egzistuoja visur. Jamaika daug metų šluoja visus medalius, o Londone tik vienas kitas šios šalies atletas patenka į finalą. Kažkas ten buvo ne taip ir kažkas vyksta. Turbūt kontrolė didesnė. Į visas Karibų šalis reikėtų siųsti daugiau kontrolierių. Leisčiau sau sakyti, kad juos reikėtų siųsti į visas Afrikos šalis, daug Azijos šalių. Pas mus pasitaiko pavieniai atvejai, bet blogiausia, kai yra ištisa dopingo sistema, valstybės kišimasis.

Šiuo metu be rusų atvirai nematome tos kovos su dopingu, kur stiprinama kontrolė. Nepamirškime, kad sporto funkcionieriai yra ir sporto politikai, ir jie nenori sau šauti į koją. Jie turi išspręsti problemą. Esu tikras, kad ji sprendžiama, darbas vyksta, tik per dieną to nepadarysi.

Dabartinė lietuvių sportininkų karta dar ilgai sportuos nelygiomis sąlygomis pasaulyje, bus diskriminuojama. Bet tikiu, kad po 7–8 metų sąlygos bus lygesnės. Negalvokime apie medalius, bet gal apie finalus? Tokiai šaliai tai būtų fantastika.

Nelygi kova su „nešvariais“ sportininkais yra pagrindinė priežastis, kodėl mažiausiai pora dešimtmečių lietuviams buvo taip sunku lengvoje atletikoje iškovoti medalius. Ne bazės, ir ne pinigai. Taip, mūsų bazės prastos – išvažiuojame, pinigų trūksta – randame, treneriai sensta – atsiranda jaunesni. Pagrindinė problema buvo, kad mūsų sportininkai startuodavo nelygiomis sąlygomis – kaip sakau, šokdavo ne nuo ten, mesdavo sunkesnį įrankį arba bėgdavo atsitraukę.

– Patys rusai juokiasi, kad IAAF ir IOC sprendimai kontroversiški ir netgi prieštarauja vieni kietiems. Jei IAAF pratęsė Rusijos lengvosios atletikos federacijos diskvalifikaciją, tai IOC po Pjongčango olimpiados grąžino rusams ir vėliavą, ir herbą. Kas čia ne taip?

– Tai sporto politika. Labiau palaikau IAAF sporto politiką, ji – griežtesnė, o IOC – diplomatiška, labiau biurokratiška. Pamenate, kaip iš Austros Skujytės buvo pavogtas Londono olimpinis medalis (dėl dopingo vartojimo rusė Tatjana Černova ir ukrainietė Liudmila Josipenka buvo diskvalifikuotos, jų rezultatai anuliuoti, A. Skujytė Londono olimpiadoje palypėjo dviem pozicijomis aukščiau ir pelnė bronzą – red. p.) ir kokia buvo tuomet lietuvių nuotaika? Tai gali pakeisti ir keičia ištisus gyvenimus.

Austra Skujytė
Austra Skujytė
© AP / Scanpix

IAAF protokoluose Austra teisėtai pripažinta olimpinė medalininkė. Koks velnias trukdė IOC ją apdovanoti medaliu. Ko reikia dar laukti? Kad ji taptų močiute? Tai rodo, kaip IOC reaguoja į tai, kas turėjo būti išspręsta. Matau, kad ten yra problema, nepatinka daug dalykų, kurie ten vyksta, bet aš turiu teisę apie tai pasakyti. Man užtenka, kad mūsų šeimos žmogus buvo apvogtas ir toliau diskriminuojamas – oficialiai nepripažįstamas, jam neįteiktas medalis. Kaip vertinti tokį dalyką? Juk viskas aiškiau nei aišku. Tai ką jau kalbėti apie dalykus, kurie liečia dideles valstybes? Ten sportas keliauja į paskutinę vietą.

– Kalbėjote, kad su IAAF prezidento S. Coe atėjimu pasaulinėje federacijoje papūtė nauji vėjai. Viena iš pradėtų darbų krypčių – dopingo problemos sprendimas. Kokios dar naujovės įgyvendinamos ir kas aktualu Lietuvai?

– Su Lietuva aktualu tai, ką aš vadinu iškreiptų veidrodžių karalyste. Vagystės, susijusios su dopingu, ir jos tęsiasi. Antras svarbus klausimas – toliau kalbame apie sportą be sienų, sportininkų migravimą tarp šalių. Vakar – jamaikietis, o rytoj – jau turkas.

Taip, negalima riboti žmogaus teisių, bet negalima diskriminuoti ir natūraliai šalyse gimusių ir besitreniruojančių sportininkų. Jaunuolis sportuoja, nori tapti šalies čempionu, o čia valstybė nusiperka žmogų jau „pagamintą“, kitoje šalyje už duonos kąsnį užaugintą, ir tam pirmajam jau nebėra motyvacijos, jis gali būti sužlugdytas. Tokių pavyzdžių gali būti daug. Ta perėjimų epidemija jau sustabdyta, trumpasis natūralizacijos laikotarpis daugiau nebegalioja.

Aišku, to visiškai neuždraus. Jeigu sportininkas gali bėgti greitai, kodėl jis negali to daryti kitoje šalyje. Bet kai tai daroma tik dėl to, kad startuotų už kitą šalį, tai nelieka sporte prasmės kelti vėliavą ir giedoti himną. Buvo pikta, kai Europos čempionate Amsterdame daugiau nei pusė iškovotų Turkijos delegacijos medalių buvo ne turkų kilmės sportininkų. Natūralizacijos problema sprendžiama.

Toliau – varžybų patrauklumas. Nežinau, ar mūsų mažai šaliai tai gerai, nes labai aukšti normatyvai ima riboti. Mūsų sportininkas klausia, kam aš sportuoju – ar kad patekčiau tik į Lietuvos čempionatą, ar kad galėčiau startuoti Europos, pasaulio čempionatuose, olimpinėse žaidynėse. Tai nereiškia, kad jis blogas sportininkas. Tiesiog reikalavimai yra kitokio lygio. Tai susiję su tuo, kad organizatoriai siaurina ir trumpina varžybas, daro jas komerciškai patrauklesnes televizijai, reklamai.

Džiaugiamės, kad galime vežti į olimpiadą 18 sportininkų, tai yra labai daug. Europoje gali varžytis apie 30 lengvaatlečių iš Lietuvos, tačiau norisi, kad taip ir išliktų. O griežtinti sąlygas iki negaliu... Dabar gali reikėti bėgti 100 m per 10,07 sek., kad patektum į pasaulio čempionatą. Tai nėra neįmanoma, bet pas mus vasara trunka 3 mėnesius. Karibai turi 6 mėnesius – daugiau galimybių, gerų takų, viskas susiję.

– Pasaulio čempionate Londone pernai matėme anksčiau dėl gerokai padidinto testosterono kiekio organizme suspenduotas lengvaatletes, daugelio nuomone nelygiomis teisėmis besivaržančiomis su savo varžovėmis. Apie tai pernai kalbėjo ir tame pačiame bėgime su Caster Semenya bėgusi Eglė Balčiūnaitė. Kiek reikia mokslo ar medicinos įrodymų, kad tokios sportininkės, kaip Caster Semenya, nestotų prie starto linijos su „normaliomis“ moterimis?

– Šį klausimą sprendžia IAAF kartu su WADA ir mokslininkais. Natūralus tų lengvaatlečių testosterono nuokrypis daug didesnis. CAS nepanaikino ieškinio iš IAAF pusės, bet pareikalavo pateikti daugiau mokslinių įrodymų, kokį pranašumą moterys su daug didesniu testosterono kiekiu organizme įgyja prieš normalias moteris.

Manau, kad procesas Sporto arbitražo teisme turėtų būti atnaujintas ir laimės sveikas protas. Negalima diskriminuoti tų moterų su testosterono nuokrypiu organizme, bet ar dabar nediskriminuojamos „normalios“ moterys? Hormonų lygis jas padaro arčiau vyrų.

Eglė Balčiūnaitė
Eglė Balčiūnaitė
© Alfredas Pliadis

– Šių metų pradžia pažymėta pertvarkomis, sporto reforma, atsirado didžiulė priešprieša tarp Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK). Kas vyksta Lietuvos sporte jūsų akimis?

– Esame tie, kurie sakome, kad sporto sistemą, finansavimą reikėjo keisti jau prieš daug metų. Tai, kas vyko pernai ir šiais metais – pozityvus žingsnis į priekį. Galbūt jis yra netobulas. Reformos pagrindinė esmė – sporto federacijos atsistoja į joms skirtą vietą. Jos tampa savo sporto šakos kuratorėmis, atsakingomis už vystymą, problemas ir valdytojomis, kooperuojant kartu su KKSD ir LTOK. Skaidrumas nuo to tik padidėjo. Aišku, tai geras žingsnis, bet jį dar reikia tobulinti.

Ne visi, kurie šaukia, gali protingai pasakyti. Lietuva negali finansuoti tiek sporto šakų, kiek jų šiandien yra finansuojama. Ar tai dėl noro visiems įtikti, ar dėl politinių priežasčių bandoma tą problemą nuslėpti. Mažai pasaulyje modernių šalių valstybės lygmeniu finansuoja tiek sporto šakų, kiek tai daroma Lietuvoje.

Negalima uždrausti sportuoti, priešingai – reikia skatinti. Tačiau reikia atskirti meistriškumą, elitinį sportą nuo sportuojančiųjų. Tai akmuo prie didžiojo finansavimo kojos. Apskritai Lietuvoje sporto pinigų yra nemažai, jei apjungsime valstybės, LTOK ir pozityvių rėmėjų lėšas. Lyginant su Latvija, tiek, kiek mes sugebame organizuoti renginių, išvežti sportininkų į čempionatus, yra fantastika. Aišku, norisi ir dar geriau.

Tai, kad iki šiol nevyksta Vilniaus maniežo renovacija, yra nusikalstamo Lietuvos ministerijų neveiklumo rezultatas. Sostinei reikėtų trijų tokių maniežų dabartinėmis sąlygomis.
Eimantas Skrabulis

– Gana skaudi tema Lietuvoje – sporto bazių trūkumas. Ar būtent dėl to didžioji dalis mūsų sportininkų priversti vykti į užsienį ir treniruotis kitų šalių stadionuose bei maniežuose?

– Anksčiau buvau prieš mūsų sportininkų treniruotes užsienyje dėl pagundų, nekontrolės. Dabar sakau – tegul pasirenka jiems priimtiniausias treniruočių ir gyvenimo sąlygas. Sporto bazės – viena priežastis, kodėl jie vyksta į užsienį, kita – treneriai. Dabar yra taip – jei jie susiranda trenerį Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje ar Šveicarijoje, jei jiems tinka, aprūpiname finansavimu. Man būtų žymiau maloniau, jei mūsų bazės aprūpintų lengvaatlečius galimybėmis, o mūsų treneriai būtų pajėgūs užauginti juos iki pasaulio čempionatų ar olimpinių žaidynių.

– Kokia situacija su maniežais Lietuvoje? Kodėl jų renovavimo, o gal ir naujų statyba taip stringa mūsų šalyje?

– Šiuo metu renovuoti yra Šiaulių ir Klaipėdos maniežai, Kauno – toks pusiau, o baisiausia situacija su Vilniaus maniežu. Jis jau seniai turėjo būti renovuotas, o dabar jis apgailėtinas. Keisčiausia, kad jam parengtas tobulas projektinis pasiūlymas, surasta tobula finansavimo schema, bet Lietuvos ministerijų valdininkai daro viską, kad renovacija neįvyktų.

Šildymo sistema nėra pati sveikiausia – dulkės, paviršiai išdega, o juk ten treniruojasi vaikai, mėgėjai ir profesionalai. Pastarieji ten negali kokybiškai dirbti. Tai, kad iki šiol nevyksta Vilniaus maniežo renovacija, yra nusikalstamo Lietuvos ministerijų neveiklumo rezultatas. Sostinei reikėtų trijų tokių maniežų dabartinėmis sąlygomis.

– Baisu net klausti apie nacionalinį stadioną ir lengvosios atletikos bendruomenės vietą jame. Kiek tai realu?

– Tikiu, kad stadionų išdygs, ir ne vienas, bet klausimas, kada. Ar mūsų geriausių sportininkų karta bus priversta kankintis sovietmečio sąlygomis, ar tiems, kam reikia, sugebės susivokti. Dabar kalbama, kad nacionalinis stadionas bus futbolo stadionas, be bėgimo takų. Nuo to lietuviai futbolo tikrai geriau nežais. Klausiu, kas geriau – ar kad mūsų futbolo rinktinė laimės su bėgimo takais, ar pralaimės be bėgimo takų.

Andrius Gudžius
Andrius Gudžius
© Reuters / Scanpix

– Šiais metais mūsų šalies lengvaatlečių laukia pagrindinis startas Berlyne vyksiančiame Europos čempionate. Pernai iškovoti medaliai su Andriaus Gudžiaus planetos pirmenybių auksu priešakyje veikiausiai sukelia ir lūkesčius, ir tam tikrą spaudimą?

– Kartelė pernai metais užkelta aukštai – tiek pasaulio ir Europos čempionatuose, tiek atskirų amžiaus grupių varžybose. Tai leidžia tikėtis, kad šių metų lūkesčiai turėtų būti ne mažesni. Startuosime Berlyne, istoriniame renovuotame olimpiniame stadione, o čia ir konkurencija bus mažesnė.

Ar mūsų komandą sudarys 35 ar 20 žmonių, rūpės tik mums – federacijai ir treneriams. O Lietuvai labiausiai rūpės tie, kurie kovos finaluose ir medalių. Pagrindinis siekis – kad pernai sėkmingai pasirodę lengvaatlečiai būtų sveiki. Jei jie bus sveiki, Europos čempionatas galėtų būti vienu sėkmingesnių mūsų delegacijai. Tačiau ši sąlyga būtina – visi sveiki ir visi komandoje.

– Ar talentingiausiems mūsų sportininkams sąlygos pasiruošti yra geros?

– Šiandien mūsų elito sportininkai yra aprūpinti viskuo daugiau nei bet kada. Lietuvoje yra problema – trūksta bazių. Ne tiek stadionų, bet maniežų. Jie per ankšti, per maži, per seni, per pavojingi. Vasaros sezonas Lietuvos trunka kelis mėnesius, o žiema ilga.

Reikia važinėti į stovyklas užsienyje. Kiek kas susiplanavę visi yra deleguojami kartu su maitinimu, papildais, fizioterapija, treneriais. Nežinau sportininko, kuris pasakytų, kad juo nesirūpinama, ar jis neturi sąlygų. Aišku, geriau visada gali būti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.