aA
Mūsų grūdų augintojų horizonte telkiasi tamsūs debesys. Konkurencinį spaudimą rinkoje stipriai augina pigesni grūdai iš Ukrainos ir Rusijos, o dėl nugyventos melioracijos sistemos kyla grėsmė didžiuliams dirbamos žemės plotams virsti pelkėmis.
© DELFI / Andrius Ufartas

Didėja ir ekstremalių gamtinių reiškinių rizika.

Tam, kad grūdų sektoriaus nuopuolio pasekmės nebūtų itin skaudžios, jau dabar specializuotiems augalininkystės ūkiams siūloma imtis diversifikacijos.

Lietuvoje karaliauja grūdai

Pasaulyje Lietuva pirmauja pagal grūdų eksportui iš hektaro tenkančios dalies rodiklį. Apie penkerius metus kviečių kaina rinkoje turi tendenciją mažėti, todėl mažėja ir grūdų ūkių pelningumas. Statistika rodo, kad dalis mažiau pažangių grūdininkystės ūkių jau nebegauna pelno net ir gaudami paramą. Grūdininkai valdo ir daugiausia žemės – augalininkystėje specializuojasi beveik visi didieji mūsų ūkiai.

Mūsų ūkininkams 160 eurų už toną kviečių kaina dar neturėtų tapti tragedija. Palyginimui, 2013 metų pradžioje tonos kainos vidurkis buvo apie 250 eurų.

Be to, javai mažina humusą – dirvožemio derlingąjį sluoksnį, tad ateityje problemų bus ir dėl tokios intensyvios augalininkystės.

Žemės ūkio ministras Bronius Markauskas ne kartą grūdininkus yra įspėjęs vaduotis iš grūdų eksporto sėkmės istorijos svaigulio. Jo nuogąstavimu, jeigu grūdų kainos stipriai kristų, iškiltų dar daugiau problemų nei per didžiąją pieno krizę.

Bronius Markauskas
Bronius Markauskas
© DELFI / Kiril Čachovskij

„Šiandien Lietuva išsiskiria iš Europos Sąjungos (ES) šalių pagal auginamų grūdų plotus. Mes jiems skiriame net 88 proc. dirbamos žemės, o ES vidurkis – 66 proc. Tai didelė problema, ir apie tai reikia jau šiandien galvoti. Jei grūdinių kultūrų augintojai užsiimtų ir gyvulininkyste, verslo rizika sumažėtų“, – sako B. Markauskas.

Situacija gali ir blogėti

Lietuvos grūdų augintojų asociacijos (LGAA) vadovas Aušrys Macijauskas pripažino, kad vien tik grūdus auginantys ūkiai atsidūrė itin įtemptoje konkurencinėje situacijoje.

Kiekvienais metais didėja spaudimas iš Rytų. Dėl to yra sunerimę ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos grūdų augintojai.

„Kiekvienais metais didėja spaudimas iš Rytų. Dėl to yra sunerimę ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos grūdų augintojai. Ieškoma priemonių, kurios galėtų užtikrinti ūkio stabilumą ir sumažintų rizikas. Kol kas mūsų ūkiai dar yra rentabilūs, bet žvelgiant į ateitį negalima atmesti galimybės, kad situacija pablogės. Tačiau padėties dar nedramatizuočiau, kad sėdime lyg ant parako statinės“, – DELFI dėstė jis.

Grūdų kainų mažėjimą pasaulinėje rinkoje pastaruoju metu lemia augantys derliai Rusijoje. Čia pernai prikulta rekordiškai daug grūdų – virš 134 mln. tonų, iš kurių apie 83 mln. tonų sudaro kviečiai. Mūsų javų augintojams dar daugiau nerimo kelia ES rinkoje grūdais galinčios prekiauti Ukrainos užmojai. Ši šalis, kuriai daug dėmesio ir investicijų skiria amerikiečių kompanijos, ketina padvigubinti grūdų derlių bei eksportą.

Siūlo skaidyti veiklas

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjo Alberto Gapšio pastebėjimu, mūsų ūkininkams 160 eurų už toną kviečių kaina dar neturėtų tapti tragedija. Palyginimui, 2013 metų pradžioje tonos kainos vidurkis buvo apie 250 eurų.

Mūsų vidinė bėda, kad 2011–2012 metais masiškai bandėme kuo daugiau plotų panaudoti grūdų gamybai. Išaugo kviečių plantacijos. Po to, kai pasaulinėje rinkoje atsirado perprodukcija, kainos pradėjo ristis žemyn.

„Mūsų vidinė bėda, kad 2011–2012 metais masiškai bandėme kuo daugiau plotų panaudoti grūdų gamybai. Išaugo kviečių plantacijos. Po to, kai pasaulinėje rinkoje atsirado perprodukcija, kainos pradėjo ristis žemyn. Pamatėme, kad per daug grūdų auginame. Eksportuojame apie 60 proc. kviečių, esame priklausomi nuo pasaulinės rinkos. Galime tikėtis geresnių laikų, tik nelabai matyti, kad ateityje mažės grūdų pasiūla“, – DELFI sakė rinkų ekspertas.

Didžiausi šalies ūkiai atsidūrė ties pavojinga riba
© DELFI / Karolina Pansevič

A. Gapšio nuomone, dar galime išlaikyti eksporto apimtis, tačiau javų augintojams metas permąstyti savo veiklą ir sukti diversifikacijos link, nes augalininkystės ūkiai nebėra tokie pelningi. Pasak jo, pernai mišrių ūkių padėtis pasitaisė: grūdų nuostolius dengė pieno pardavimai, kilo jautienos kaina.

Gelbėtų kiaulių auginimas

Lietuvoje sunaudojama tik apie trečdalį užauginto javų derliaus. Štai pernai buvo prikulta beveik 5,8 mln. tonų, o eksportuota net beveik 4 mln. tonų grūdinių kultūrų. Jeigu daugiau grūdų perdirbtume šalyje, gautume didesnę pridėtinę vertę. ES šalyse 50 proc. visų užaugintų grūdų suvartojama pašarų gamybai, o Lietuvoje – vos 17–18 proc.

„Turime perspektyvą kurti pridėtinę vertę grūdus naudodami pašarams. Štai įsivežame daugiau nei pusę mums reikalingos kiaulienos, o grūdų – pilni aruodai. Anksčiau kiaulėms sušerdavome apie milijoną tonų grūdų, o dabar – perpus mažiau. Daug kiaulių augintojų metė šį verslą pamatę, kad grūdų auginimas pelningesnis. Bet dabar situacija pasikeitė, daug kas galėtų kurti modernius kiaulių ūkius“, – aiškino A. Gapšys.

Jis pripažįsta, kad modernus specializuotas grūdų ūkis turi privalumų: efektyviau išnaudojama technika, palankiais metais galima gauti gero pelno ir kt. Be to, naujas veiklas pasirinkti gana sudėtinga, nes ir kituose žemės ūkio sektoriuose pakanka problemų.

„Gyvuliams priežiūros reikia ištisus metus, jų vienų, kaip javų lauko, nepaliksi. Todėl grūdų augintojai, matyt, būtų linkę stengtis išnaudoti žemę iki tol, kol nesprogtų ta galima parako statinė“, – diversifikacijos niuansus minėjo LAEI Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas.

Kas atlaikys konkurenciją

A. Macijauskas sutinka, kad javų plotus galima būtų mažinti ir galvoti apie veiklų išskaidymą, bet siūlo labai gerai pasverti, ar po to grūdininkystės ūkiai nesusidurs su dar didesniais pavojais.

„Skatintina diversifikuoti gamybą, ieškoti palankių nišų ir gaminti daug aukštesnės pridėtinės vertės produktus, tačiau stebuklingos recepto šiandien nėra. Galima sukti į gyvulininkystę, bet ir šiame sektoriuje nėra taip jau viskas gerai. Nemanau, kad grūdų ūkis labai rizikingas, o pieno sektorius – labai saugus. Nedrįsčiau kolegoms siūlyti pradėti auginti pienines karves ir įtikinėti, kad gerai gyvens“, – sakė LGAA vadovas.

Jis pasigedo ir realaus gyvulininkystės skatinimo: pavyzdžiui, kokia gali būti kalba apie kiaulininkystę neišnaikinus šernų. Kaip ironizavo grūdų augintojas, jų „fermas“ išlaikome miškuose.

A. Macijausko nuomone, pažangūs Lietuvos grūdų ūkiai gali išlikti konkurencingi, bet reikia sunkiai dirbti ir nuolat investuoti.

„Visi turi suprasti, kad gero dėdės nebėra ir niekas nieko neduos. Žemdirbiams kartu su valdžia reikia realiai spręsti melioracijos problemą. Be to, turime paaugti technologiškai, galvoti apie tausojančią ir precizišką žemdirbystę, labai efektyvų trąšų, augalų apsaugos priemonių naudojimą. Išliks tie augintojai, kurie taikys pažangiausias tiksliąsias technologijos. Be abejo, reikia žiūrėti diversifikacijos galimybių, dairytis alternatyvių gamybų“, – ateities perspektyvą brėžė ūkininkas.

Melioracijai – zuikio ašaros

Manoma, kad didesnę grėsmę ūkiams kelia vis tik ne konkurencija bei kainų svyravimai, o galimi ekstremalių klimatinių sąlygų išbandymai ir su šiuo veiksniu susijusi apverktina melioracijos statinių būklė.

„Vieną dieną specializuoti grūdų ūkiai gali rimtai nukentėti. Manau, kad išaugo rizika sulaukti blogesnių dalykų nei pernykštės liūtys. Jei sausra sunaikintų visus pasėlius, tuomet ir draudimas, matyt, neišgelbėtų“, – įspėjo A. Gapšys ir pridūrė, kad blogybė ta, jog žemdirbiai įpratę bet kuriuo tikėtis valstybės pagalbos.

Užklupusios liūtys jau išryškino problemas dėl 65 proc. nusidėvėjusios melioracijos. Specialistai prognozuoja, kad po kokio dvidešimtmečio šalyje dėl galimo pakartotinio užpelkėjimo rizikuojama prarasti apie 1,5 mln. ha žemės, gali likti tik vienas milijonas hektarų ūkininkavimui tinkamos žemės.

„Melioracijos sistema kasmet tik blogėja. Reikia vis daugiau pinigų, kad bent galima būtų palaikyti esamą padėtį. Iki 2030 metų melioracijos įrenginiams atnaujinti reikėtų apie 3 milijardų eurų. Iš biudžeto jau penkerius metus skiriami milijonai eurų melioracijos remontui tėra zuikio ašaros. Jei neišspręsime šios problemos, sulaukime ekonominės bėdos – nebesėsime, nebekulsime, įmonės nebeturės ką perdirbti, kentės biudžetas“, – perspėjo ministras B. Markauskas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.