Mano tėvai, kai gimiau aš, vėliau ir sesė, glaudėsi devynių kvadratinių metrų kambarėlyje komunaliniame bute Vilniuje, Ašmenos gatvėje, kur vietos buvo tiek siaura, jog mano tėtis turėjo pasitelkti visą savo kūrybiškumą, idant visus keturis dar rastų kur suguldyti. Todėl ant horizontalių sekcijos indaujos durelių vakare buvo įmontuojamos kojelės mano guoliui, o sesės lopšys suposi nišoje vietoje televizoriaus.
Iš to vaikystės tarpsnio labiausiai ir yra įstrigęs vakarinis mano lovos ritualas ir... to komunalinio buto kaimynai.
Vonios kambariu ir virtuve mano tėvai dalijosi su Ivanu ir Zoja. Ivanas buvo smarkiai išgeriantis, turbūt alkoholikas. Zoja – paprasta darbininkė. Girtas grįžęs namo Ivanas gerai apkuldavo Zoją. Profilaktiškai, periodiškai prieš miegą. Bet Zoja su juo gyveno, gyveno jų suaugę sūnūs su žmonomis, kurie taip pat kartais joms duodavo į kailį.
Bet kiekvieną Kovo 8-ąją Zoja laukdavo Ivano grįžtant anksčiau. Apsiverkusi, upeliais nubėgusiu tušu. Jis grįždavo, aišku, dar vėliau nei įprastai, dar girtesnis, nes kovo 8-ąją jau buvo atšventęs fabrike. Vienoje rankoje jis laikydavo neįmantrius kvepalus iš univermago, o kitoje – apvytusią gėlę.
Jau vėliau, kai supratau, kas yra ši diena ir kai prisimindavau Ivaną, juokaudavau, kad jei dauguma vyrų pasidomėtų kovo 8-osios reikšme, tai nešamos tulpės jiems pakeliui sulinktų. Sovietmečiu Ivanui net nesisapnavo tikroji šios dienos reikšmė, jo Zojai – taip pat. O dabar?
O dabar tokie laikai, kai viešųjų ryšių konsultantai siunčia pranešimus spaudai, kad esą įmonės x vyrai kovo 8-osios proga į darbą keliaus su glėbiu gėlių, kuriomis sveikins Lietuvos moteris. Ir konsultantė siūlo žurnalistams suorganizuoti galimybę pafilmuoti ir pafotografuoti, kaip vyrai sveikina moteris net 14-oje Lietuvos miestų ir miestelių.
Kokios laimingos moterys šituose miesteliuose, gaus po tulpę.
Bet kažin, jei šiems vyrams po keletą klausimėlių... taip, prieš teikiant gėlę. Apie lygų darbo užmokestį, moterims ir vyrams tokį patį. Visur, visose sferose. Apie namų ruošos ir vaikų auginimo dalijimąsi lygiai per pusę, o ne pagal tradiciją.
Ir apie #metoo.
Jei taip paklaustumei netikėtai, ne konkrečiai apie Joną Gasiūną, Joną Vaitkų, apie Mykolą Majauską, ką vyrai mano apie šiuos vyrus, o apie tas merginas, kurios drįso pasakyti, kokias kaukes viešumoje šie vyrai – herojai, savo sričių asai, aktyvūs profesionalai – dėvi. Gerbiami už savo talentą, už iniciatyvas. O už uždarų durų elgiasi taip, kad jaunos merginos ir moterys patirto pažeminimo jausmo negali išsilaižyti metų metais.
Jei paklaustumėme vyrų su tulpėmis apie teisę moterims pasakyti, kad nepatinka grabinėjimai be sutikimo. Nepatinka, kai pirmoji seksualinė patirtis yra arba savimi patenkinto ir pasitikinčio režisieriaus lytinis organas delne, arba tik kelių daiktų pasiimti užbėgusio, o paskui netikėtai apsinuoginusio, moksleivių kuratoriaus ir premjero patarėjo glamonės.
Viskas gerai, vienoms taip patinka. Bet kitoms – ne. Tos, kurioms taip nepatinka, būna šokiruotos ir sumenkintos, kaltina save ir galvoja, kad kažką pačios blogai padarė.
Nes moterys ir vyrai, šiandien masiškai siuntinėjantys elektronines tulpes ir kitokias puokštes bei einantys į gatves dėl piaro pasveikinti moterų, perša nuomonę, kad jei užėjai pas vedusį vyrą, tai davei sutikimą seksui su juo.
Jei vyras tave pradeda glamonėti, iš nekantros užspeitęs kur į kampą, vadinasi, tu jį taip išprovokavai, begėde, savo vulgariu elgesiu, per gilia iškirpte, per trumpu sijonu.
Ne, tu negali jo nenorėti, nes juk jis toks ypatingas. Ir toliau – jei muša, tai myli, jei sutuoktinis prieš tave psichologiškai smurtauja, neleidžia dirbti išeiti, vadinasi, nusipelnei.
Ar tu moksleivė, ar studentė, jaunesnė kolegė, pavaldinė, nesvarbu, vyrai ir moterys šiandien Lietuvoje a priori suformuluoja aiškų verdiktą – pati kalta, padorioms merginoms taip nenutinka. Taip nutinka tik kalėms, kurvoms, sukoms ir visokioms kitokioms. Atsiverskite komentarus, praturtinsite žodyną.
Naujausias #metoo sukėlė bene didžiausią ažiotažą. Gal kad jaunas politikas, toks energingas, žavus, išsilavinęs, o ne koks sukriošėlis. Perskaičiau tiek piktų komentarų, net neanoniminių, kiek jau seniai nebuvau skaičiusi.
Labiausiai smalsu, ar šiandien neša tulpes moterims toks vyriškis, kuris parašė, kad štai tokias, kaip toji mergina, liudijusi apie nederamą Seimo nario Mykolo Majausko elgesį, reikia pasodinti į „šūdų puodą“ vidury aikštės ir kad visi žmonės žinotų, kas ji tokia.
Visi, taip pat ir M. Majauskas, kuriuos vienaip ar kitaip užkabino #metoo banga, neigė merginų liudijimus, drąsos atsiprašyti už suteiktus nemalonius išgyvenimus užteko vieninteliam Gintautui Trimakui.
Visais atvejais buvo ginančių ne tik studentų mylimą fotomenininką ar populiarų kino režisierių Šarūną Bartą, bet ir ne tokius mylimus J. Gasiūną, J. Vaitkų. Mažai kas tikėjo, turbūt, pirmąja apskritai prabilusia apie seksą mainais už pažymį žurnaliste Liepa Rimkevičiene, nors ji tada turėjo visus dabar taip reikalaujamus „daiktinius ir vizualinius“ įrodymus, kai dėstytojas pripažino jos keletą metų laukęs, kol ši paklius į jos spąstus.
O M. Majauskas sulaukia ypatingai aršios vyrų gynybos ir daugumai atrodo, kad, o kur čia seksualinis priekabiavimas, kuri čia #metoo, jei moksleivė jau buvo pilnametė, pati atėjo į butą ir M. Majauskas nebuvo jos viršininkas.
Lygiai kaip ir kitos istorijos, ši taip pat iškart aplipo sąmokslo teorijomis. Tautiečių, o ypač politikų ir jų aplinkos, fantazija begalinė. Netgi yra žmonių, kurie nesigėdija viešai girtis, kad jie atnešę medžiagą, kitaip tariant, merginą ant lėkštutės praktiškai, ir taip prisidėję prie Seimo švarinimo.
Labai norėtųsi pažiūrėti tiems herojams į akis.
Bet žurnalistai nedirba taip, kaip norėtų politikai ir tie, kurie būna demaskuoti. Merginos liudijimas dėl nederamo M. Majausko elgesio yra ilgo mano kolegės iš „Info dienos“ Rūtos Juknevičiūtės, kuriai padėjo visi kiti kolegos, žurnalistinis tyrimas.
Jis užtruko kone porą mėnesių. Kai vienas po kito viešumoje rodėsi liudijimai apie režisierių J. Vaitkų, sutikta pažįstama moteris, dirbanti Seime, papasakojo, kad girdėjusi, jog yra merginų, kurios nukentėjo nuo M. Majausko dar tada, kai pačios buvo moksleivės, dalyvavo Moksleivių vyriausybės projekte, kurio kuratoriumi ir buvo tuomet Andriaus Kubiliaus patarėju finansų klausimais dirbęs dabartinis Seimo narys.
Tada ir prasidėjo darbas, aiškinantis, ar ši informacija turi pagrindo. Buvo daug susitikimų su merginomis, su jų draugėmis, žingsnis po žingsnio paveikslas pildėsi naujomis detalėmis ir spalvomis.
Kad mergina galiausiai ryžtųsi papasakoti savo istoriją viešai, užtruko ne dieną, ne dvi, o ilgą laiką. Apsisprendė kalbėti ji dėl politiko veidmainystės, lygiai kaip ir kitą dieną po jos liudijimo paviešinimo „Info dienoje“ Rasos Tapinienės kalbinta Milda Gardauskaitė. Ji taip pat dalyvavo Moksleivių vyriausybės projekte, kurios kuratoriumi, mentoriumi ir autoritetu buvo M. Majauskas. M. Gardauskaitė žinojo „Info dienai“ liudijusios merginos istoriją M. Majausko bute, kaip ir dar ne vieną kitą, ir dar sykį pakartojo, kad toks M. Majausko elgesys su moksleivėmis buvo vieša paslaptis.
Ne, už to nestovi nei valstiečiai, nei Landsbergis, nei koncernas. Mes kalbame apie merginas, jaunas moteris, kurios tuomet buvo moksleivės, jų išgyvenimus.
O #metoo ir pilnametystė niekuo nesusiję. Jei santykis aiškiai apibrėžtas kaip darbinis ir vienas šiuose santykiuose viršesnis, turintis ir galintis manipuliuoti savo įtaka, o kitas ir kiti – žemesni ir kai yra labai aiški autoriteto bei būsimos karjeros perspektyva, man nekyla abejonių, kad tai yra #metoo.
Asmeninių M. Majausko ir kitų viešų asmenų santykių, regis, #metoo dar neviešino. Ir niekas nenagrinėja kitų asmenų asmeninių santykių, meilės ir išsiskyrimų dramų ar romantiškų pasimatymų.
Jums reikia daugiau detalių, kad patikėtumėte, jog „Info dienai“ liudijusi mergina nemeluoja? M. Majauskas moksleivius vesdavosi į „Šnekutį“, „Baltus dramblius“, Mokytojų kiemelio kavinę. O tą vakarą jie visi buvo susirinkę, kiek pasakoja mergina, vienoje Vokiečių gatvės lauko kavinių.
Tuo metu, kai moksleivė jo bute laukė, kol M. Majauskas susirinks reikiamus daiktus ir kai jis, anot merginos pasakojimo, apsinuoginęs ją apkabino, ji rankose vartė anglišką „Politics“ knygą – vadovėlį.
Bet mes juk ne apie tai. Mes apie kovo 8–ąją, ar ne? Ir vyrai ne be reikalo šnabždasi apie tas tulpes. Skirtingais laikais žmonės šnabždėjosi skirtingomis temomis.
Atkurtos Lietuvos šimtmečio istorinė figūra Gabrielė Petkevičaitė-Bitė Vilniuje skurdo tik todėl, kad galėtų redaguoti specialų, jos manymu, itin reikalingą moterų švietimui „Lietuvos ūkininko“ priedą „Žibutė“.
Ji visomis išgalėmis ragino ir skatino moteris šviestis, išmokti organizuotis savo gyvenimus, kad neliktų tamsybėje ir vyro priklausomybėje. Bet priedas ėjo neilgai ir uždarytas jis buvo todėl, kad kilo didžiulis laikraščio skaitytojų vyrų nepasitenkinimas, kad jų žmonos emancipuojasi ir darosi netvarka.
#metoo taip pat yra emancipacijos srovė. Su visais jos teigiamais ir neigiamais padariniais, su nuostoliais ir pasiekimais.
Aš suprantu nuogąstavimus dėl susidorojimo, šmeižimo. Taip, visko gali būti, bet, regis, tokių dar nebuvo. Ir jei mes padėtume vieni kitiems geriau suprasti, o ne smerkti, gal ir nebus.
Nes kovo 8-oji yra apie emancipaciją, o ne apie vyrų tulpes moterų dieną.
