Krunai – tai viena iš keliolikos ekologiškų gyvenviečių Lietuvoje. Į Krunų ekologiškų sodybų bendruomenę Šarūnas ir Giedrė Kondratai atsikėlė prieš kelerius metus. Gyvenę sostinėje, turėję šokių ir savigydos studiją, sutuoktiniai nusprendė, jog jiems laikas pradėti gyventi kitaip – darnoje su gamta, jos apsuptyje, „kvėpuojančiame“ šiaudiniame name.
Šiaudiniai namai – ekologiškiausi
Ekologišką, šiaudinį namą Kondratai dar stato: „Kaip matote, statybų procesas dar tęsiasi. Viską darau pats, padedamas uošvio, kolegų, todėl ir statybų procesas – lėtesnis. Tai yra karkasinis namas, tačiau jis užpildytas ne vata, o šiaudais. Šiaudai būna supresuojami, sutankinami ir vėliau apmoliuojami.“
Kondratų namas apkaltas medinėmis lentelėmis, tiesa, viena namo siena vis dar be jų. Šarūnas pasakoja, jog kartais žmonės, statydamiesi šiaudinius namus, moliu dengtas sienas palieka „nuogas“. Tačiau vyras tikina, jog dažnai tokias lauko sienas apgadina lietaus vanduo: „Lietuviškas klimatas vis tiek yra atšiauresnis, todėl molis „prasiplauna“. Mes nusprendėme savąjį apkalti, todėl iš išorės net nepasakytum, jog šis namas kažkuo ypatingas. Jei statybos būtų baigtos, ir viduje nepastebėtumėte, jog namo sienos – šiaudinės.“
Pasaulyje – ir ekologiška šiaudinė bažnyčia
Pirmosios ekobendruomenės Lietuvoje pradėjo kurtis prieš maždaug 13 metų. Krunų ekobendruomenėje dešimt namų – ne visi jie šiaudiniai, yra ir medinių. Dabar Šarūnas su keletu kitų bendruomenės vyrų stato šiaudinius namus ne tik Krunuose, tačiau ir visoje Lietuvoje: „Daugėja susidomėjusių žmonių, besižvalgančių sklypo, norinčių statydintis būtent tokius namus. Šiuo metu dar, berods, šešios, ar septynios sodybos kuriasi Krunuose.“
Viduje ant šiaudų yra moliuojami 3–4 sluoksniai, vėliau juos galima nudažyti norima spalva ar padengti norima medžiaga, pavyzdžiui, medžiu. Š. Kondratas pasakoja, jog kuo daugiau namo statyboje naudojama molio, tuo mažiau šilumos: „Reikia daugiau šiaudų. Šiaudas – labai geras šilumos izoliatorius, namo sienų varža – gera.“
Šiaudiniai namai buvo pradėti statyti Amerikoje – atsikėlus naujakuriams, prieš 130 metų. Statybinių medžiagų trūko, tačiau jau buvo išrasti presai, kurie ir supresuodavo šiaudus – tuo buvo pasinaudota ir namų statyboje.
„Šiaudinių namų Renesansas įvyko apie 1990-uosius metus. Šiaudiniai namai vėl pradėjo kilti JAV, Anglijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, kitose Europos šalyse. Yra pastatyta daug įvairiausių pastatų – ir mokyklų, ir bažnyčių – būtent naudojant šiaudus“, – pasakoja Š. Kondratas.
Pašnekovas teigia, jog vyrauja ir daugybė mitų, susijusių su šiaudiniais pastatais. Vienas iš jų – šiaudinis namas labai degus. Tačiau Šarūnas nesutinka – tokie namai buvo testuojami ne kartą, jie ne tik šiaudiniai, bet dar ir moliniai – kur kas atsparesni ugniai nei mediniai.
Statybų procesas imlesnis darbui
Drėgnumas šiaudiniame name palaikomas klimato, santykinė jo drėgmė gera. Š. Kondrato teigimu, drėgmė svyruoja nuo 30 iki 50 proc., tuo tarpu blokiniuose namuose žiemos metu drėgnumo lygis nukrenta iki 15 proc. ir oras išsausėja.
Šiuo metu, pašnekovo nuomone, STR taip užkelia statomiems namas kartelę, jog, A+ ar A++ energetinės klasės ar pasyviuose namuose net nebegalima atverti lango – taip sutrikdoma vėdinimo sistema. Šarūnas mano, jog tai – nenatūralu: „Nebegali nė lango praverti. Pečiaus, ar židinio – net dėl grožio, taip pat negali turėti, namuose nebelieka ir natūralios ugnies. Žinoma, visur plėvelės, blokeliai, polistirolas, kurie uždaro tave tame name kaip į maišelį. Manau, kad tai – santykinė ekologija, kuria suinteresuotas ir rimtas verslas.“
Šiaudiniai namai – ilgaamžiai, jie išstovi ir šimtą metų, gali ir dar ilgiau. Pašnekovas paneigia ir dar vieną mitą, jog šiaudiniai namai supūva. Šiaudai padengiami moliu, kuris turi ir antiseptinių savybių, todėl namas yra apsaugomas.
Š. Kondratas pasakoja, jog svarbiausia, kad nebūtų kiauras namo stogas. Paprastai, šiaudiniai namai dengiami nendrėmis. Tačiau tokie stogai brangoki, nebent stogą daraisi pats: „Nendrinio stogo kvadratas kainuoja apie 40–50 eurų. Kadangi mes to „neįkandome”, pasirinkome draugišką, molinę medžiagą – čerpinį stogą.“
Nors statantis šiaudinį namą medžiagos jam yra pigesnės, tačiau tokio namo statybų procesas imlesnis darbui, todėl išlaidos tiek įprasto namo statyboms, tiek šiaudinio – panašios, nebent namą statai pats, savo rankomis.
Šildosi „nukritėliais“
Šiaudinį Kondratų namą šildo dvi krosnys. Viena iš jų šiluma aprūpins ir antrojo aukšto radiatorius. Kondratai šildosi krosnyse degindami malkas, paklausus Šarūno, kaipgi ekologija gali sietis su kūrenama mediena, pašnekovas patikino, jog tai subtilus klausimas: „Žinoma, tai subtilus momentas, tačiau tai – natūralu. Aišku, galima buvo įsirengti geoterminį šildymą, tačiau jis naudoja daug elektros – tai tikrai dideli kaštai – tiek žiemą, tiek vasarą. Kitas klausimas – kaip toji elektra pagaminama, ar tikrai ekologiškai?
Ekologiškumas ateina su sąmonės augimu
Šarūnas pasakoja, jog apsisprendimas persikelti į Krunus, statydintis šiaudinį namą atėjo natūraliai: „Gyvenome mieste, norėjome persikelti į gamtą, gyventi joje – taip ir kilo tokia mintis. Prieš pradedant statybas, svarstėme apie rastinį namą, tačiau pastarasis nėra toks šiltas – jam reikia papildomo apšiltinimo. Tada kaimynas papasakojo, jog turi šiaudinį namą. Šiaudinį? O kodėl? Pradėjome domėtis, klausti – o dabar turime ekologišką būstą, kuris „kvėpuoja“.
Nors gyvena laukų ir miškų apsuptyje, Kondratai rūšiuoja visas savo atliekas. Rūšiavimo moko ir savo tėvus. Giedrė Kondratė tikina, jog rūšiuoti tenka dideliais kiekiais, nes artimiausi atliekų rūšiavimo konteineriai stovi tik Musninkuose – nutolę apie porą kilometrų, tačiau tai Kondratams didelių sunkumų nesukelia: „Rūšiuojame viską, tačiau viską turime patys ir išsivežti. Kartais mūsų kelias, deja, kai šlapia, būna beveik nepravažiuojamas, bet vis tiek vežame.
Gal čia ir susidaro toks kažkoks nepatogumas, tačiau kokia kita išeitis? Juk ir oficialių gatvių pas mus dar nėra. Žada, jog atsiras normalus kelias, bet kol kas – darom tai, ką galim.“
„Mano nuomone, tai sąmoningumo ir atsakingumo klausimas – kiek tu jautiesi atsakingas už mūsų žemę, gamtą, mūsų vaikus. Sakykim, stiklas – numetus kur, suyra per tūkstantį metų. Tai jei neatsakingai šiukšlinsime – kas liks? Vandenynuose – kokie milžiniški kiekiai plastiko plaukioja. Todėl galvoju, jog tokias problemas turime pradėti spręsti savo kieme, savo namuose, o ne žvalgytis kažkur toli“, – pasakoja Šarūnas.
Giedrė, abejojantiems ekologiškumo svarba ir aktualumu šiandien, skatina susimąstyti apie vaikus, vaikaičius, bei jų ateitį Žemėje: „Jei gyvensime neharmoningoje aplinkoje, patys būsime neharmoningi. Galiausiai vaikaičiams gali tekti gyventi mūsų sukauptuose sąvartynuose. Realiai, mes patys griauname savo namus.“
Apsisprendusius skatina bandyti
Kondratai į Vilnių važiuoja tik tada, jei yra būtinybė, tačiau miesto nepasigenda. G. Kondratė tikina, jog gyvenimui gamtos apsuptyje, toli nuo miesto, reikia pasiruošti palengva. Visiškai „nukirsti“ ryšių su savo senuoju gyvenimo būdu, miestu iškarto nereikėtų: „Mūsų atveju nebuvo kažkokio didelio šoko. Galiausiai, jautėme, kad esame ten, kur ir norime būti.“
Kondratai turi ir savo daržą, kuriame viską stengiamasi auginti gamtinės žemdirbystės principais. Giedrė pasakoja, jog į mėnesį bent po kartą sulaukia žmonių užklausų, kurie norėtų gyventi ekobendruomėnese, tačiau vis dar nesiryžta, abejoja, nežino, nuo ko pradėti. Dažnas nesiryžta kraustytis, nes bijo, jog neturės ką dirbti.
„Tai natūrali baimė. Avantiūros, ar drąsos žengti šį žingsnį reikia. Nežinomybės yra, mums irgi teko su ja susidurti. Nors šokių studiją tebeturime, tačiau nebevykdome veiklos dėl besitęsiančių įrengimo darbų, bet atsirado kitos veiklos ir tai įvyko visiškai natūraliai – Šarūnas pradėjo dirbti su šiaudinių namų statybomis, o mane pakvietė į vaikų dienos centrą, vėliau į Melkio mokyklą“, – pasakoja Giedrė.
Šarūnas teigia, jog reikia laiko, kada mokslas nugalės verslą: „Tikiu, kad daug kas gali pasikeisti, kuomet bus kreipiamas didesnis dėmesys į mokslą, o ne į verslą. Kada žmonės prašys mokslininkų, o ne verslininkų pagalbos, norėdami kažką pakeisti planetoje. Matyt, turime nueiti iki tam tikro taško, tam tikro dugno, kad pradėtume galvoti. Turime tiek signalų, jog galima teigti, kad žmonija prie to „dugno“ juda gana greitai.“
Beje, kasmet, sausio mėnesį, ekobendruomenės iš visos Lietuvos rengia suvažiavimą, į kurį kviečia visus susidomėjusius, dažniausiai, dar gyvenančius mieste, bet norinčius persikelti į gamtą, žmones. Šiemet, sausio 27-ąją, suvažiavimas pavadinimu „Idėja žmogui“ vyks Agurkiškės kaime, Kazlų Rūdos seniūnijoje.
