O juk sumanymas buvo visai ne toks – išsikvėpęs politinis elitas tiesiog tikėjosi, kad liaudis atliks jo pareigą ir pasiūlys šviežių sumanymų, kuriuos beliktų išsidalinti tarpusavyje ir toliau vesti praretėjusią tautą į šviesią ateitį. Nes nuo to meto, kai įstojome į NATO ir Europos Sąjungą, įsivedėme eurą ir tapome Šengeno zonos dalimi, nebėra jokio didžiąją pilietinės visuomenės dalį vienijančio tikslo.
Liberalioje demokratijoje tas idėjas visuomenei siūlo patys politiniai lyderiai, propaguojantys jas per jų atstovaujamas politines partijas. Konkuruodamos tarpusavyje jos varžosi tarpusavyje dėl rinkėjų mandato tas idėjas įgyvendinti. Kairieji siūlo apmokestinti turčius bei vidurinę klasę, įgalindami nuskriaustųjų grupes, liberalai siekia mažinti perskirstymą ir valstybės kišimąsi į privatų gyvenimą, o kraštutiniai dešinieji bando pažadinti mumyse pirmykštę svetimųjų baimę.
Tačiau Lietuvoje jau ne pirmą dešimtmetį išgyvename tai, ką Vladimiras Laučius pavadino „politikos vertimu teisinių skandalų arena, kur nebelieka vietos idėjų kovai ir lieka tik „kova už skaidrumą“, amžinai ką nors tiriant, įtariant, įslaptinant, nutekinant, teisiant, skaidrinant ir kalbant per visus žiniasklaidos kanalus vien apie tai, kas tiriama, įtariama, teisiama ir nutekinama“.
Politikai patys savo rankomis, lyg pogimdyminės depresijos kamuojama nepilnametė motina, užsmaugė dar nespėjusį sustiprėti partinės demokratijos kūdikį.
Kiekvienas savo naujumą bandantis parduoti rinkėjams politikas, pradedant nuo Artūro Paulausko Naujosios sąjungos po 1997 m. prezidento rinkimų ir baigiant LVŽS Sauliaus Skvernelio bei Ramūno Karbauskio Lietuvos žaliųjų ir valstiečių sąjunga 2016-aisiais, skelbė iki jų buvusią partinę sistemą beviltiškai sugedusia, o save – išskirtiniais gelbėtojais, pasiryžusiais ją pakeisti tikra liaudies valdžia.
Politinės tautos formavimasis užstrigo politikų pastangomis pavertus politiką keiksmažodžiu. Rytų Europos studijų centro direktoriaus Lino Kojalos feisbuke paskelbtame grafike matome, kad Lietuva užima paskutinę vietą tarp tirtų 39 pasaulio šalių pagal 15-29 metų piliečių domėjimąsi politika. Beveik 60 proc. šios amžiaus grupės lietuvių, iš kurių galėtumėm tikėtis sovietmečio traumuojančios patirties neslegiamų sprendimų, visiškai nesidomi politika. Estijoje apolitiški tik 25 proc., Vokietijoje – apie 7 proc. jaunuolių.
Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas Mažvydas Jastramskis jį papildo teigdamas: „Lietuvoje ne tik jaunimas, bet visi gyventojai mažai domisi politika. Net per rinkimų kampaniją rinkėjai išlieka pasyvūs, neieško politinės informacijos. Itin stebina tai, kad apie 53 procentų rinkėjų teigia, jog nė karto neskaitė straipsnių apie kampaniją spaudoje ar internete. Nekalbant apie tai, kad apie 86 procentus nė karto nesilankė susitikimuose su kandidatais. Kita vertus, prie to prisideda ir politikų pasyvumas kampanijoje. Apie 84 procentai žmonių teigė, kad jų partijų atstovai nekalbino gatvėje ir nesilankė namuose“.
Kitaip sakant, rinkėjai politikų nepažįsta, nesidomi jų siūlomomis idėjomis, bet turi išankstinę neigiamą nuomonę apie juos. Tokiomis aplinkybėmis bandyti užsiauginti savo rinkėjus nuo gimnazijos suolo per tradicinių partijų ideologijomis besivadovaujančias jaunimo organizacijas ir kantriu politinės agitacijos darbu bandyti įveikti vyresniosios kartos skeptišką požiūrį gali tik dešimtmečius į priekį žvelgiančios politinės partijos, nesiveržiančios bet kokia kaina pagriebti valdžią rytoj. Daug lengviau kalbėti rinkėjams tai, ką jie nori girdėti apie tariamą prigimtinį partinės politikos blogį, ir pateikti save kaip nesisteminę alternatyvą.
Antipartinės LVŽS pergalė antrajame 2016 m. Seimo rinkimų ture, prieš tai nutikęs Liberalų sąjūdžio nuopuolis ir šiemetis LSDP skilimas suteikė galimybę Sauliaus Skvernelio grupuotei, prisijungusiai prie žaliavalstiečių prieš pat rinkimus, pakartoti tai, ką Vladimiras Putinas savo darė savo pirmosios kadencijos metu, Boriso Jelcino laikų reformatorius keisdamas beveidžiais, bet ištikimais Sankt Peterburgo KGB-FSB skyriaus agentais.
Išskirtinis algų didinimas prokurorams ir Specialiųjų tyrimų tarnybai, aplenkiant gydytojus ir mokytojus, Vidaus reikalų ministerijos kanclerio paskyrimas vadovauti Vyriausybės kanceliarijai, selektyvus politinės sistemos valymas per buvusio Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo vadovo Vytauto Bako vadovaujamą Seimo komitetą ir planai keisti rinkimų sistemą atsisakant partijų sąrašų sparčiai transformuoja daugpartinę liberaliąją demokratiją į policinę valstybę.
Jos simboliu jaunimui tapo iš pradžių netyčine įstatymų keitimo klaida vadinta Baudžiamojo Kodekso nuostata bausti laisvės atėmimu už „žolės“ rūkymą. Kai valdančioji dauguma sąmoningai apsisprendė tos klaidos netaisyti, rinkėjai savo valią rodo kitaip – savo balsais iškėlė iniciatyvos „Idėja Lietuvai“ konkurse pasiūlymą įteisinti kanapių naudojimą rekreacijai į pirmą vietą.
Dabar belieka stebėti, kaip tokį spjūvį į veidą priims policinės valstybės veikėjai – nurodys „Idėjos Lietuvai“ organizatoriams patyliukais išbraukti didžiausią žmonių palaikymą pelniusią idėją, kad ji nepatektų į nugalėtojų trejetuką, ignoruos dėl jos visus „Idėjos Lietuvai“ rezultatus ar pažadės bent pradėti diskusiją su visuomene marihuanos legalizavimo tema?