Artūro Štalbergo pirmoji pažintis su Panevėžio klubu buvo ypač sėkminga – kiek daugiau nei prieš metus, spalio pabaigoje „Eurocup“ taurės turnyre latvio vadovaujama Žemutinio Naugardo „Nižnyj Novgorod“ Aukštaitijos sostinėje 75:72 patiesė šeimininkus. Rusijoje vykusioje antroje šių ekipų akistatoje į viršų rankas kėlė vėl Latvijos strategas: „Lietkabelis“ pralaimėjo 89:91.
„Lietkabelio“ klubo direktorius Mantas Ignatavičius pripažino, kad Kaziui Maksvyčiui palikus ekipą ir ieškant naujo ekipos vairininko, buvo prisimintos ir skaudžios nesėkmės prieš A. Štalbergo vadovaujamą „Nižny Novgorod“ ekipą.
Žinoma, tai nebuvo esminis faktorius renkantis naują trenerį: ieškotas ambicingas, perspektyvus, drąsus, jaunas, bet jau tarptautinės patirties turintis strategas ir A. Štalbergas šiai pozicijai tiko.
Nors „Lietkabelis“ latviui vos antrasis klubas, kuriame jis užima vyriausiojo trenerio kėdę, tačiau jo karjeroje netrūksta įdomių įrašų.
A. Štalbergas treneriu dirba jau nuo 2010 metų – dvejus metus jis buvo Liepojos „Lauvas“ klubo vyr. trenerio asistentu, dar dvejus metus talkino Nikolajevo MBC strategui. 2013-aisiais jis stojo prie Latvijos 20-mečių rinktinės vairo, iškovojo Europos vicečempionų titulą ir tais pačiais metais buvo išrinktas geriausiu Latvijos krepšinio treneriu.
Netrukus jį į Latvijos vyrų rinktinės trenerių štabą pakvietė nacionalinės komandos vyriausiasis treneris Ainaras Bagatskis, kurioje A. Štalbergas tapo jo asistentu.
Šis duetas 2014-2016 m. kartu dirbo ir Žemutinio Naugardo „Nižnyj Novgorod“ komandoje. A. Bagatskiui palikus komandą, nuo 2016-ųjų sezono A. Štalbergas tapo vyriausiuoju treneriu. Su ekipa jis pateko į „Eurocup“ Top-16 etapą, o VTB Vieningoje lygoje liko greta stipriausiųjų aštuntuko ir užėmė 9-ą vietą.
Rusijos klubas atsisakė latvio paslaugų, tačiau ilgai be darbo A. Štalbergas nesėdėjo. Sulaukęs „Lietkabelio“ vadovų pasiūlymo, ilgai nedvejojo. Norėdamas geriau pasiruošti naujam sezonui Lietuvos krepšinio lygoje (LKL) bei „Eurocup“ turnyre, 33-ejų strategas atsisakė darbo Latvijos rinktinėje ir visą dėmesį skyrė „Lietkabeliui“. Vasaros įdirbis atnešė norimų rezultatų sezono pradžioje: „Lietkabelis“ kartu su „Žalgiriu“ žengia pirmose LKL čempionato pozicijose (8 pergalės/ 1 nesėkmė), o „Eurocup“ turnyre turi visus šansus patekti į kitą etapą (2/2).
Jauniausias LKL lygos treneris pasidalino mintimis apie sėkmingą debiutą Lietuvoje, stiprėjančią Latvijos rinktinę bei gyvenimą Aukštaitijos sostinėje.
Iš Stambulo – su prezidentine palyda
– Esate baigęs politikos mokslus, gal skrendant namo po pergalės Stambule prieš „Galatasaray“ (78:73) kartu su šalies Prezidente Dalia Grybauskaite spėjote aptarti politines aktualijas? Ko gero, buvo netikėta sulaukti jos Ekscelencijos sveikinimų?
– Komanda to nusipelnė. Jei sveikina šalies Prezidentė, tai geras ženklas (šypsosi). Galbūt savo gretose jau turime dar vieną „Lietkabelio“ gerbėją.
Buvo malonu susipažinti su Lietuvos Prezidente, tačiau asmeniškai neteko ilgiau pasikalbėti, žaidėjai įsiamžino su ja bendroje nuotraukoje ir trumpai pabendravo. Įsimintina pergalė ir įsimintinas skrydis namo.
– Grįžkime į 2003-iuosius, kodėl po vidurinės mokyklos pasirinkote politikos mokslų studijas JAV Evansvillio universitete?
– Man patiko domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje, mėgau istoriją, norėjau suprasti, kodėl nutiko tam tikri istoriniai įvykiai, tad tai buvo gana logiškas, apgalvotas sprendimas.
Kitas dalykas, nebuvau tikras, ar po studijų vis dar žengsiu krepšinio keliu, rimtai svarsčiau po politikos mokslų bakalauro rinktis teisės magistro studijas. Tad politikos mokslų studijos galėjo būti gera įžanga į tolimesnį akademinį kelią.
Bet po studijų universitete grįžau atgal į Europą, tęsiau krepšininko karjerą, vėliau ją nutraukiau ir tapau treneriu.
– Kodėl 2010-aisiais, būdamas 25-erių metų nusprendėte baigti krepšininko karjerą, nors panašu, traumos jūsų tikrai nekamavo?
– Taip, jokių rimtų traumų nebuvau patyręs, sveikata nesiskundžiau, tačiau supratau – jau laikas sustoti. Bet kurioje sporto šakoje kiekvienas atletas anksčiau ar vėliau vieną dieną suvokia – laikas baigti karjerą.
Supratau, kad nebejaučiu malonumo žaisti krepšinio, nors buvau rinktinės kandidatas, jos gretose atstovavau savo šaliai Europos krepšinio čempionate 2009 m.
Pasitariau su artimaisiais, jie suprato mane ir palaikė, tai nebuvo labai paprasta, bet jaučiau, kad elgiuosi teisingai. Grįžau į Liepoją, kur tapau trenerio asistentu.
Turiu pasakyti, kad niekada nesigailėjau priėmęs tokį sprendimą.
Vasarą laiko nešvaistė
– Jūsų debiuto galėtų pavydėti bet kuris treneris, atvykęs į naują komandą: septynios pergalės iš eilės ir nesėkmė prieš šalies čempioną „Žalgirį“. Kas lėmė stiprų komandos startą pirmame LKL rate?
– Pirmas dalykas, turiu pasakyti gerus žodžius apie klubo vadovybę – prezidentą ir direktorių, su kuriais kruopščiai kartu rinkomės naujus žaidėjus, buvo svarbi ne tik jų statistika, bet ir charakteriai, asmeninės savybės.
Tad viena esminių tokio starto priežasčių – sėkmingas darbas prieš sezoną buriant komandą. Lengva treneriui dirbti, kai greta patyrę, protingi krepšininkai, kurie supranta krepšinį, myli jį, nori treniruotis, žaisti ir laimėti.
– Ar sunkiai užmiegate po skaudžių pralaimėjimų? Pavyzdžiui, po nesėkmės „Žalgiriui“ ar ilgai vakare dar mintimis grįždavote į tas rungtynes?
– Kai pralaimi, tu turi kažko pasimokyti, padaryti išvadas. Per savo trenerio karjerą geriausias pamokas gavau po pralaimėjimų. Po nesėkmių peržiūriu rungtynes, kartais ir du kartus. Analizuoju, ieškau savo klaidų ir kitą dieną turiu užmiršti tą mačą bei daryti korekcijas treniruotėse ar naujame rungtynių plane.
Šiame darbe nėra daug laiko išgyvenimams, nes turi ruoštis naujai kovai, galvoti apie ateitį ir nelikti mintyse vakarykščiame mače.
– Neabejoju, kad antroji pergalė LKL čempionate „Siemens“ arenoje prieš „Lietuvos rytą“ buvo kertinė, suteikusi komandai dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis?
– Taip, pergalė Vilniuje buvo įsimintina ir svarbi, nes „Lietuvos rytas“ turi didžiulį potencialą, taip pat aš įsitikinau, kad mūsų komanda gali žaisti aukšto lygio krepšinį. Svarbi pergalė buvo namuose prieš Klaipėdos „Neptūną“. Jautėme didžiulį sirgalių palaikymą, netrūko emocijų, buvo puikus mačas.
Turiu išskirti paskutines 15-12 minučių prieš Kauno „Žalgirį“. Mes parodėme, kad turime charakterį, norime kovoti ir anksčiau laiko ginklų nesiruošiame sudėti. Šios trejos rungtynės, ko gero, asmeniškai buvo įsimintiniausios per pirmąjį LKL ratą.
– Kaune pirmąkart kaip vyriausiasis treneris vienas prieš vieną susitikote su Šarūnu Jasikevičiumi.
– Taip, tai buvo pirma mūsų akistata. Labai gerbiu Š. Jasikevičių. Manau, kai kurios mano ir jo idėjos, treniravimo filosofijos aspektai sutampa. Stebiu Šaro darbą „Žalgiryje“, manau, jo laukia šviesi ateitis.
– Nesuklysiu pasakęs, kad jūsų trenerio karjerai didžiulę įtaką turėjo Ainaras Bagatskis, su kuriuo kartu dirbote Latvijos nacionalinėje rinktinėje bei Žemutiniame Naugarde.
– Žinoma. Jis mane pasikvietė į nacionalinės komandos trenerių štabą, kur tapau jo asistentu, vėliau petys į petį kartu dirbome „Nižnyj Novgorod“ klube. Mokiausi iš jo, stengiuosi savo darbe pritaikyti kai kurias jo idėjas. Ainaras puikus treneris, puikiai gebantis motyvuoti komandą. Manau, jis netrukus sulauks solidžių pasiūlymų, jis vertas likti aukščiausiame lygyje.
– A. Bagatskis, po praleistų metų Lietuvoje, neblogai kalbėjo lietuviškai, gal ir jūs sau keliate panašų tikslą?
– Visada manau, kad atvykęs dirbti į užsienio valstybę turi mokytis šios šalies kalbos, tai yra tavo atsakomybė. Nesvarbu, ar tai rusų, ar ispanų, ar lietuvių kalba. Galbūt per trumpą laiką nepavyks išmokti laisvai bendrauti nauja kalba, tačiau privalai suprasti svarbiausius dalykus, o anksčiau ar vėliau su laiku pavyks ir susikalbėti.
Lietuviškai jau šiek tiek suprantu, galiu skaityti, žinoma, ne viską, bet esmę pagaunu.
– Jau viešai buvote prabilęs lietuviškai po pergalės prieš „Neptūną“.
– Prieš mačą buvau davęs pažadą kai kuriems žmonėms, kad jei laimėsime, spaudos konferencijoje kai ką pasakysiu lietuviškai. Tai buvo pirmas, rimtas žingsnis besimokant jūsų kalbos. (šypsosi). Turiu nesustoti.
– Ko gero, nebuvo sudėtinga pradėti dirbti Lietuvoje.
– Ne, tikrai nebuvo sunku adaptuotis. Visas Lietuvos krepšinio lygos komandas žinojau, daugelis žaidėjų man buvo žinomi, juk keliavau ne į Afriką dirbti (šypsosi).
LKL čempionate visos komandos žaidžia protingą krepšinį, jiems vadovauja geri treneriai, turintys savo braižą. Džiugu, kad turime patyrusių krepšininkų, su kuriais įdomu dirbti ir galime siekti aukštų tikslų. Krepšinio kultūros Lietuvoje galėtų pavydėti daugelis šalių, tokioje aplinkoje tikrai smagu dirbti, kai tave supa daug žmonių, suprantančių šį žaidimą, galinčių kalbėti apie jį, kartais už klaidas kritikuoti. Smagu po rungtynių spaudos konferencijose matyti būrį žiniasklaidos atstovų, kartais jų susirenka daugiau nei dešimt. Visa tai rodo susidomėjimą Lietuvos krepšinio lyga.
Kartais po VTB lygos mačų treneriai sulaukdavo vos vieno komandos atstovo spaudai. Čia kaip teatre: kaip aktoriams reikia žiūrovų, taip ir žaidėjams bei treneriams reikia sirgalių bei žiniasklaidos dėmesio.
Juk kam žaidžiamas krepšinis? Žiūrovams! Manau, Lietuva yra puiki šalis žaisti krepšinį ir treniruoti komandą.
– Rimtas iššūkis tapti šalies vicečempionų komandos vyriausiuoju treneriu: juk po praėjusio puikaus sezono klubo gerbėjų lūkesčiai tikrai netapo kuklesni.
– Kiekviename sporte atletas, komanda ar treneris kaskart susiduria su naujais iššūkiais. Žinoma, po paskutinio sezono ir patekimo į finalą daugelis sirgalių tikisi tokių pat rezultatų ir šiemet. Negali tapti geru treneriu, jei bijai naujų iššūkių. To mūsų darbe nėra, aš nebijau atsakomybės, esu pasiruošęs žingsnis po žingsnio vesti komandą į priekį.
– Nuolat Baltijos šalių krepšinio lyderių pozicija priklausė Lietuvai. Ar ši situacija artimiausiu metu gali pasikeisti matant Latvijos rinktinės progresą? Gal jūsų nuomone, po paskutinės vasaros ir Europos krepšinio čempionato Lietuva prarado lyderių rolę Baltijos šalių regione?
– Eilę metų Lietuva turėjo ir turi aukšto lygio krepšininkų, nuolat žaidžiančių NBA ar Eurolygoje. Latvijoje situacija ėmė keistis prieš 3-4 metus, kai mūsų gretose taip pat atsirado krepšininkų, galinčių stabiliai rungtyniauti aukščiausiame lygyje. Nemanau, kad šiuo metu Latvijos rinktinė yra pajėgesnė už Lietuvą. Mes siekiame tapti tokia pat galinga rinktine, kokia eilę metų yra Lietuvos nacionalinė komanda.
Prieš kelerius metus, kai susitikdavo Lietuvos ir Latvijos krepšinio rinktinės, 80-90 procentų galėjai drąsiai spėti, kad laimės lietuviai. Dabar, manau, abi rinktinės yra pajėgios viena kitą įveikti. Aš esu laimingas, kad Latvijos nacionalinė rinktinė žengia į priekį.
„Eurobasket“ metu kalbėdami apie Lietuvos ir Latvijos rinktines su kolegomis, draugais juokavome, kad šias komandas sujungus ji galėtų užkariauti pasaulį. Žinoma, išties smagu, kad Latvija gali kovoti su aukščiausio lygio varžovais.
Namuose – puikus virėjas
– Ar sunku būti ir geru treneriu, ir geru gražios šeimos, trijų vaikų tėvu?
– Nėra sunku, nes mane visur labai stipriai palaiko žmona. Man labai patinka gaminti maistą, paruošti pietus ar vakarienę šeimai. Vienas kitam padedam, tad buities rūpesčiai nėra tik žmonos reikalas.
Su šeima gyvename Panevėžyje, turime patogius, jaukius apartamentus. Vyriausia dukrelė (6 m.) ir sūnus (4 m.) lanko čia vaikų darželį, kaip ir aš, mokosi lietuvių kalbos (šypsosi), jau gali pasakyti keletą paprastų žodžių, jauniausiai dukrai – pusantrų metukų.
Žinau, kad arenoje visada turiu stiprų palaikymą. Jei žaidžiame išvykoje, mūsų rungtynes žmona ir vaikai visada stebi per televiziją. Tad visi kartu džiaugiamės gyvenimu Panevėžyje.
