Persikelkime į Aziją. Štai sarmatai - drąsieji stepių klajokliai, gyvenantys prie Juodosios jūros III a. prieš m.e. O štai simpatiška valdovė Amaga - jos įsakymu nužudomas vyras, caras Midosanki, ir ji pati tampa sarmatų vade. O maždaug tuo pat metu tik į vakarus - Makedonijoje - jaunojo Aleksandro tėvą Filipą nužudo jo motinos įsakymu - jūs tai matėte filme “Aleksandras”.
Keliamės į Viduramžius. XIII amžiuje Anglijos karalienė Izabelė nuverčia nuo sosto savo vyrą - karalių Eduardą II.
Peršokame į XVIII amžių. Ką tik pagimdžiusi nesantuokinį vaiką didžioji rusų kunigaikštienė Jekaterina sužino, kad jos vyras, imperatorius Petras III, ruošiasi su ja skirtis. Jekaterina sukyla prieš jį, priverčia atsistatydinti, o pačiame vasaros įkarštyje įsako kareiviams jį pasmaugti! Vargšas Petras... jam tik trisdešimt ketveri metai, ir jis ką tik buvo pradėjęs tokias gražias reformas savo šalyje... O žudikė žmona po jo mirties vadina jį tiesiog impotentu!
O štai ir palyginti neseni laikai. 1966 metų Kinija. Trečioji Mao dze Duno žmona Czian Cin nušalina vyrą ir pati ima vadovauti “kultūrinei revoliucijai”.
Atkreipkite dėmesį į tai, kad istorija beveik nežino atvejų, kada politiniais sumetimais vyras būtų nušalinęs valdančią moterį. Na, gal koks Petras I savo seserį, karalius Henrikas arba Jonas Rūstusis savo žmonas. Tačiau visais šiais atvejais nušalinamos dar valdžios neragavusios moterys, “profilaktiškai”, taip sakant. O štai aukščiau minėtus perversmus vykdydavo moterys prieš vyrus - vienvaldžius valdovus. Tai jau rimta. Vienvaldžiai valdovai dažniausiai laikomi Dievo pateptaisiais. Jų taip paprastai nenušalinsi - vien apie tokius kėslus užuos - laisvai gali galvą nukirsti. Vadinasi, reikėjo, kad moterys būtų tikrai valdingos, siektų valdžios nebijodamos net pačios mirties.
Ar visos moterys turi savyje valdžios troškimo užuomazgų?
Vyrai teigia, kad visos. Jie juk prisimena vaikystę, kai mamos griežtai versdavo juos:
rengtis;
grįžti namo iš kiemo;
valgyti;
mokytis;
ir galbūt net... vesti, skirtis, vaikus auginti.
Moterys gi tvirtina, kad valdingų moterų yra nedaug. Na, nebent motina. Viršininkė tai tikrai. Gal viena kita bendradarbė. Jos linkusios nepastebėti savo valdingumo, o pastebėjusios - gėdijasi.
Todėl teisingiau būtų klausti ne “ar moterys valdingos”, o “kada moterys elgiasi valdingai”.
Jūs pasakysite, kad kai kurios moterys tiesiog nuo mažens yra valdingos. Maždaug, jas dar tėvai vaikystėje lepino. Tačiau anaiptol ne visos lepinamos mergaitės tampa valdingomis. Yra svarbesnių priežasčių.
Pirmiausiai, tai charakteris. Mergaitė turi labai tvirtai jaustis žemėje. Tai yra, nebūti nei per daug išsiblaškiusi, nei perdaug lyriška. Ji turi būti praktiška realistė. Ir suvokti, kad pasaulyje ne viskas yra gerai, o vien tikėjimu bei švietimu pasaulio nepakeisi.
Antra, tai charizma. Ji turi mokėti įtikinti, suorganizuoti, priversti žmones paklusti ir eiti paskui ją. Nepaisant to, kad į daugelį žmonių ji žiūri ne kaip į žmones, o kaip į priemones. Keista, tačiau kai kurie žmonės tai mėgsta.
Trečia, tai tam tikros šeimos aplinkybės. Tai reiškia, kad moteris vaikystėje turi patirti tam tikrų nuoskaudų – ar ją tėvas buvo anksti palikęs, ar motina labai nuo vyro kentėjo, ar jos sesuo buvo atsidūrusi privilegijuotoje padėtyje. Ji turi dar vaikystėje išgyventi “nuvertimą nuo sosto”. Ir sielos gilumoje trokšti revanšo.
Ketvirta, tai padėtis. Tam tikras paaukštinimas, postas, visuomeninė pozicija, išaugusios materialinės galimybės gali išryškinti moteryje valdovę.
Įdomu, tačiau netgi visiškai nevaldingo būdo moterys tampa valdingesnėmis sulaukusios tam tikro amžiaus - maždaug ketvirtajame dešimtmetyje. Kinai aiškina, kad tuo metu moteris ima valdyti kita planeta - Cerera. Ir atseit pati gamta stumia jas viešpatauti šeimoje. Tuomet netgi labai valdingi vyrai tokių žmonų neatlaiko - arba skiriasi, arba išmoksta paklusti.
Jie jaučia kažkokią nesuvaldomą moters jėgą. Jėgą, kuri priverčia net liūtus savo patelių bijoti. Gamtoje juk kaip? Patinai žiūri, koks yra priešininkas - stipresnis ar silpnesnis, ir tuomet tik renkasi, pulti ar bėgti. Nugalėtojai nieko nebijo, tik savo rūšies patelių. Nes jei patelė įsiunta, tai jos nesustabdys joks varžovas ir joks barjeras. Čia, matyt, gamta į visas pateles įdeda tokį “beribiškumą”, kuris esant reikalui padeda apginti jų palikuonis.
Moterys, netgi labai flegmatiškos, iš prigimties yra žymiai energingesnės už vyrus. Ir jos tai dažniausiai jaučia kaip baimę “nesustoti”. Dažna moteris, pavyzdžiui, sako: ”ai, nenoriu aš prasidėti su azartiniais dalykais - bijau, kad sustoti negalėsiu”. Iš tikrųjų moteris jaučia savyje labai stiprią energiją ir jos bijo. Nes ši energija atsiranda jos sąmonėje kaip nerimas. O nerimas turi būti suvaldytas. Kaip?
Moteris, specialiai nedirbusi su savimi, žino tik vieną būdą - valdyti tuos, kurie šią energiją provokuoja. Tai yra - vaiką, vyrą, daiktus. Štai ir valdo. Valdo visiškai nesąmoningai, vos pajutusios kažkokį neaiškų nerimą:
-Tuoj pat namo, kam sakiau!
-Kad viskas būtų suvalgyta!
-Pakelk kojas, nematai, kad plaunu?
-Jei tu eini į savo kiną, tai aš su tavimi neisiu!
-Tu kur buvai visą vakarą? Viską klok ir neišsisukinėk!
-Tu ko į jos kojas žiūri?
Ir tegul! Jūs tik prisiminkite: pateisinti savo instinktyvų siekį valdyti moteris pateisina, tačiau jos šaknis - ne vaikas, ir ne vyras. Tai - labai sena, labai galinga, labai gamtiška jėga moteryje, kurios nereikia bijoti. Reikia išmokti ją stebėti ir su ja draugauti. Tuomet valdyti nei vaiko, nei vyro nebereikės, o su energija galima kalnus nuversti. Tik moterų kalnai nuo vyriškų kalnų skiriasi. Nesakysiu kaip - atspėkite pačios.
