Pats jautriausias akademinio sąžiningumo elementas yra mokslinė autorystė, be kurios neįmanoma įvertinti mokslinio rezultato naujumo ir patikimumo. Todėl mokslo rezultatų autorystė šiuolaikiniame moksle nurodoma itin preciziškai, dažnai tiesiog pedantiškai.
Akademinio sąžiningumo priešybė yra mokslo rezultatų padirbinėjimas, falsifikavimas ir plagijavimas, arba mokslinės autorystės vagystė. Šie nusižengimai šiuolaikiniame mokslo pasaulyje laikomi „mirtinomis akademinėmis nuodėmėmis“.
Juos įvykdę asmenys visose save gerbiančiose mokslo institucijose be išlygų šalinami iš užimamų pareigų, jiems atimami neetišku keliu įgyti mokslo laipsniai ir pedagoginiai vardai, atšaukiamos jų publikacijos, jie paprastai nebeturi galimybės tęsti akademinės ar kitos visuomeniškai reikšmingos karjeros. Įsimintini tarptautiniai tokios akademinio skaidrumo kultūros požymiai yra neseni Vokietijos mokslo ir švietimo ministrės Annette Schavan, Vengrijos prezidento Pal Schmitt, Rumunijos ministro pirmininko Viktoro Ponta daktaro disertacijų plagiato atskleidimas, po kurio šie aukščiausio lygio valstybių pareigūnai neteko ir mokslo laipsnių, ir užimamų pareigų.
Siekdama užtikrinti pagrindinių akademinės etikos principų vienodą supratimą ir jų laikymąsi, tarptautinė mokslo bendruomenė yra susikūrusi tarptautinius akademinės etikos, mokslinės veiklos integralumo kodeksus. 2011 m. buvo priimtas Europos mokslo fondo Europos tyrėjų etikos kodeksas, o 2017 m. jį atnaujino Europos mokslo akademijų federacija ALLEA (the European Federation of Academies of Sciences and Humanities).
Institucinius akademinės etikos kodeksus turi visi šiuolaikiniai universitetai, didesnės mokslo organizacijos; dalis šalių turi ir specialias mokslinės etikos priežiūros institucijas.
Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas nustato, kad kiekviena mokslo ir studijų institucija privalo pasitvirtinti savo akademinės etikos kodeksą, šis įstatymas nustato ir akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus ir jo tarnybos įgaliojimus bei veiklos principus. Akademinės etikos principų laikymosi prievolė numatyta ir mokslo politiką įgyvendinančių institucijų – Lietuvos mokslo tarybos ir Studijų kokybės vertinimo centro – veikloje.
Nepaisant šio pažangaus, tarptautinę praktiką atitinkančio teisinio reguliavimo, akademinės etikos padėtis Lietuvoje nėra gera. Susikaupusių problemų simptomas yra viešojoje erdvėje nuolat pasikartojanti studentų mokslinių darbų pirkimo ir pardavimo tema, kuri tiesiogiai liudija apie nepakantumo plagijavimui stoką Lietuvos akademinėje terpėje.
Profesionalaus mokslinio darbo srityje tenka pastebėti per šimtą Lietuvoje leidžiamų mokslinių žurnalų, kurių dažnas yra labai siauro institucinio pobūdžio ir neužtikrina rezultatų patikimumo, toleruoja savicitavimą, dirbtinį žurnalo bibliometrinių rodiklių gerinimą, kurie tarptautinėje praktikoje traktuojami kaip išvestiniai akademinio nesąžiningumo požymiai. Mūsų šalyje vis dar masiškai leidžiamos žemo mokslinio lygio monografijos, kuriose neapibendrinami savi moksliniai tyrimai, o tik perrašomi kitų, dažniausia kitų šalių autorių rezultatai. Ne vienoje mokslo kryptyje susiklosčiusi netoleruotina situacija, kuomet daktaro disertacijos rengimas ir gynimas vyksta siaurame rate, jų kokybė neužtikrinama, kritika užgniaužiama.
Tokiame fone tenka vertinti ir didelį rezonansą viešumoje sukėlusį tyrimą dėl prof. Petro Baršausko galimo akademinės etikos pažeidimo. Be jokios abejonės, tyrimas dėl šio atvejo turi būti išsamus, objektyvus, kaip numato tarptautiniai mokslinės etikos pažeidimų nagrinėjimo principai. Tačiau tie patys principai numato, kad iškilus abejonei dėl galimo pažeidimo asmenų, ant kurių krenta įtarimo šešėlis, atžvilgiu imamasi proporcingų prevencinių priemonių, pavyzdžiui, laikinai suspenduojant jų veikimą akademinėje aplinkoje. Deja, su nagrinėjamu atveju susijusioms Lietuvos akademinėms institucijoms ši praktika dar nėra tapusi savaime suprantama.
Šio konkretaus atvejo tyrimas neturėtų baigtis tik vieno asmens galimo pažeidimo nagrinėjimu. Tiek habilitacijos komiteto nariams, tiek institucijoms, kurioms buvo suteikta teisė priimti gynimui ir suteikti mokslo laipsnį, taip pat tenka dalis atsakomybės.
Būtina nuodugniai revizuoti akademinės etikos, o ypač akademinio sąžiningumo, teisinį reguliavimą tiek mokslo ir studijų institucijose, tiek mokslo politiką įgyvendinančiose organizacijose, taikyti pačius aukščiausius, tarptautinę praktiką atitinkančius akademinio integralumo reikalavimus visoms akademinėms pareigybėms, įdiegti nulinės tolerancijos bet kokioms akademinio nesąžiningumo apraiškoms kultūrą visose akademinio gyvenimo srityse. Tik taip galime užtikrinti mūsų visuomenės ir tarptautinės mokslo bendruomenės pasitikėjimą Lietuvos aukštojo mokslo skaidrumu ir pajėgumu.