„Kažkuriuo momentu tiesiog persitempiau... Jaučiau didelį spaudimą: rezultatai gerėja, vos ne pasaulio rekordus mušu, žmona laukiasi, Olimpiada ant nosies – visi mato mane kaip lyderį ir tikisi medalių. Ir vienoje treniruotėje užteko vieno nesėkmingo pritūpimo – trakštelėjimas, nežmoniškas skausmas ir nebegaliu kojos priminti. Gydytojai sako „operuojam“ – bet suprantama, kad po operacijos nieko padaryti nebegalėsi. Negana to, šaldydamas koją irgi persistengiau – nušalo visa oda“, – nesėkmes prisimena olimpinis čempionas.
„Nesutikau operuotis. Jau po kelių dienų susitvarstęs koją ėjau treniruotis. Mano masažuotojas ir geriausias pagalbininkas Zigmas Živatkauskas visiškai pražilo... Jeigu prieš tai numesdavau 70 metrų, tai tą dieną kažkokiu stebuklingu būdu numečiau 60. O po poros dienų varžybos Briuselyje. Naktį gimė sūnus, o dieną turėjau savo patirtą traumą nuslėpti nuo varžovų – negalėjau pasirodyti silpnas. Žinoma, šlubavimo nepaslėpsi, tad visiems sakiau, jog vykdau „slaptą eksperimentą“, – juokiasi Virgilijus Alekna.
„Pirmas metimas 58 metrai, antras – 60 metrų. Visi stebisi – mėtė po 70 metrų, o dabar... Ir ketvirtu ar penktu metimu pavyko diską nusviesti 68 metrus. Ir būtent tada sutvirtėjo jausmas, kad galėsiu ir Olimpiadoje dalyvauti“, – pasakoja sportininkas.
Kas Virgilijų Alekną atvedė į didįjį sportą? Kokie santykiai buvo su amžinatilsį Prezidentu Algirdu Brazausku? Kas pastūmėjo sportininką pasukti į politiką?
Nuoširdžios tiek čempiono, tiek tą pačią dieną (1972 m. vasario 13 d.) gimusių pasaulinio lygio kontrabosininko Danielio Rubino bei Alytaus pataisos namų prižiūrėtojos Daivos Sakalauskienės istorijos jau šį vakarą, 19:30 val. dokumentinėje apybraižoje „Gimę tą pačią dieną“ per LRT TELEVIZIJĄ.
