Išties, remiantis Policijos įstatymu, policijos pareigūnas turi teisę naudoti fizinę prievartą prieš asmenis, kai šie vengia vykdyti pareigūnų reikalavimus ar nurodymus (siekdamas priversti asmenis paklusti). Šiuo atveju medžių gynėjai nepakluso pareigūnų reikalavimui. Ministro teigimu, savivaldybė buvo išdavusi leidimą šiuos medžius kirsti, todėl pareigūnų reikalavimas buvo teisėtas.

Vis dėlto, kiek šis teisėto sprendimo įgyvendinimas sietinas su demokratijos veikimu? Vienas esminių demokratijos bruožų yra piliečių ir valdžios ryšys, įgyvendinamas per nuolatinius valdžios sprendimų viešumo, informavimo ir bendradarbiavimo kanalus. Demokratinėje santvarkoje piliečiai turi teisę dalyvauti sprendžiant savo krašto reikalus ne tik per savo atstovus, bet ir tiesiogiai (tai įtvirtinta ir Konstitucijos 33 straipsnyje). Visuomenės dalyvavimas valdant savo šalį įgyvendinamas įvairiais metodais: informavimo, konsultavimosi, sprendimų priėmimo ir kt.

Visuomenės dalyvavimas sprendžiant klausimus, susijusius su gyvenamąja aplinka yra ypatingos svarbos: tą patvirtina ir Orhuso konvencija, kurios šalimi Lietuva yra. Šioje konvencijoje numatytas įpareigojimas valstybei užtikrinti tris esminius dalykus, susijusius su teise dalyvauti sprendžiant gyvenamosios aplinkos reikalus. Pirma, tai teisė gauti informaciją apie aplinkos situaciją ir su ja susijusius sprendimus. Antra, teisė visuomenei dalyvauti priimant sprendimus dėl aplinkos – valstybės institucijos turi užtikrinti visuomenės galimybę komentuoti aplinką veiksiančius projektus, su aplinka susijusius planus ir programas bei teikti dėl jų siūlymus, į kuriuos valstybės institucijos privalo tinkamai atsižvelgti ir juos motyvuotai įvertinti priimdamos sprendimus. Galiausiai, teisė kreiptis į teismus. Ji leidžia visuomenei apskųsti valstybinių institucijų sprendimus arba neveikimą, kuriais buvo pažeistos dvi pirmosios teisės arba bendri aplinkos įstatymai.

Ar šiuo atveju informacija apie ketinamą medžių kirtimą ir jo poreikį buvo tinkamai pateikta? Vargu. Viešojoje erdvėje nematyti informacijos, įtikinamai pagrindžiančios medžių kirtimo poreikį. Sklando kalbos, kad medžiai buvo seni, sutrūniję ir kėlė grėsmę gyventojams. Tačiau rugpjūčio 18 d. atlikusi iškirstų ir likusių medžių ekspertizę Lietuvos dendrologijos draugija konstatavo, kad medžių mediena gera, nesutrūnijusi, kad šie medžiai dar galėjo keliasdešimt metų saugiai augti. Kauno miesto vicemeras Simonas Kairys prieš kelias dienas iki šio incidento savo Facebook paskyroje nurodė: „Šiomis dienomis niekas naujų medžių tikrai nekirs, kol visa situacija nebus įvertinta iš naujo. Daugiau dialogo tikrai nepakenks niekam“. Kitaip tariant – laiku nesuteikus informacijos apie kirtimo poreikį, buvo žadama tartis su visuomene dėl šių su aplinka susijusių veiksmų (Orhuso konvencijos antrasis įpareigojimas).

Ar toks turėtų būti bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės? Ar taip gyventojai skatinami dalyvauti valdant savo krašto reikalus?
Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė

Taigi, viena vertus, buvo žadama stabdyti medžių kirtimą, antra vertus, nepaisant tokio visuomenės klaidinimo, darbai buvo vykdomi toliau. Visuomenė nebuvo nei tinkamai informuota, nei įtraukta į sprendimų svarstymą. Galiausiai – ar egzistavo galimybė pasitelkti teismines priemones?

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad, remiantis Orhuso konvencija, suinteresuotos visuomeninės organizacijos turi teisę ginti viešąjį interesą kreipdamosi į administracinį teismą aplinkosaugos srityje, susijusioje su šiais aplinkos komponentais: oru, atmosfera, vandeniu, dirvožemiu, žeme, kraštovaizdžiu, biologine įvairove, genetiškai modifikuotais organizmais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 3 -11-2004, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A 7 -720-2004). Visuomeninės organizacijos, manydamos, kad atliekami veiksmai pažeidžia viešąjį interesą, galėtų kreiptis į teismą.

Iniciatyvinė piliečių grupė taip ir padarė – kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su operatyviu prašymu taikyti laikinąsias apsaugos priemones – stabdyti medžių kirtimą. Laikinosios apsaugos priemonės yra tik pirminis apsauginis veiksmas, užkertantis kelią žalos atsiradimui, jei būtų patvirtintas veiksmo neteisėtumas. Kitaip tariant, laikinąsias apsaugos priemones galima pasitelkti tais atvejais, kai gali įvykti nebepataisomas ar neatkuriamas veiksmas – šiuo atveju – iškertami medžiai.

Tačiau Kauno apylinkės teismas į tokį prašymą pažiūrėjo daugiau nei ciniškai. Nepaisant minėtų Orhuso konvencijos reikalavimų ir jų išaiškinimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, teismas nurodė: „įstatymas griežtai reglamentuoja asmenis, turinčius teisę ginti viešąjį interesą (CPK 49 str.). Todėl pareiškėjai dėl viešo intereso gynimo neturi teisės reikšti ieškinio. Viešojo intereso gynimą įstatymų leidėjas patikėjo profesionaliems ir tam specialiai valstybės įgaliotiems subjektams – prokurorui, valstybės ir savivaldybės institucijoms“. Susidaro įspūdis, kad nutartį priėmusi teisėja net nėra skaičiusi Orhuso konvencijos ir nenutuokia apie visuomenės organizacijoms ja suteikiamas teises. Taip pat panašu, kad ji nėra susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, remiantis Orhuso konvencija, į teismą gali kreiptis oficialiai įsteigtos visuomenės organizacijos (tiesa, to negali atskiri piliečiai ar jų neformalios grupės).

Teisėtumu pridengiami galios santykiai Lietuvoje jau įgauna su teisinės valstybės principu nesuderinamą atspalvį.
Eglė Kavoliūnaitė-Ragauskienė

Taigi, teismas šioje vietoje neskubėjo nieko apsaugoti – nustatė 10 dienų terminą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių klaidoms ištaisyti, kai visiems aišku, kad per šias 10 dienų medžiai gali būti iškirsti. Juk tai ne prašymas nuspręsti dėl medžių kirtimo teisėtumo ar viešojo intereso pažeidimo – tai tik prašymas dėl operatyvaus laikinųjų priemonių taikymo!

Taigi, ką daryti visuomenės judėjimui, kurį suvienijo noras išsaugoti medžius šalia gatvės? Deja, kai valdžios atstovai neketina pagrįstai ir laiku informuoti visuomenės apie ketinamus atlikti veiksmus, taip pat neįtraukia visuomenės į sprendimų svarstymą, piliečiai neturi realių teisinių galimybių pakeisti situaciją.

Dar daugiau. Protestuojantys asmenys buvo sulaikyti ir pristatyti į policijos komisariatą, jame išbuvo kelias valandas. Policijos įstatyme numatyta, kad „pareigūnas naudoti prievartą privalo adekvačiai esamoms aplinkybėms ir proporcingai esamam pavojui, atsižvelgdamas į konkrečią situaciją, teisės pažeidimo pobūdį, intensyvumą ir individualias pažeidėjo savybes. Fizinė prievarta naudojama tik tada, kai psichinė prievarta buvo neveiksminga arba kai bet koks delsimas kelia pavojų pareigūno ar kito asmens gyvybei ar sveikatai“. Nors iš filmuotos incidento medžiagos matyti, kad policininkai, nesileisdami į kalbas ir neišklausydami protestuotojų, reikalauja pasitraukti ir naudoja fizinę prievartą, Vidaus reikalų ministras tokį pareigūnų elgesį vadina „profesionaliu“. Proporcinga esamam pavojui? Adekvatu? Tinkamai atsižvelgta į konkrečią situaciją? Kokia tai žinutė pilietinei visuomenei? Ar toks turėtų būti bendradarbiavimas tarp valdžios institucijų ir pilietinės visuomenės? Ar taip gyventojai skatinami dalyvauti valdant savo krašto reikalus?

Pasirodo, „taip veikia demokratija“. Veikiau reikėtų sakyti, jog taip žaidžiame demokratiją: deklaratyviame lygmenyje visuomenė kviečiama bendradarbiauti su valdžios institucijomis, tačiau procesinės taisyklės ir ypač jų taikymo praktika augina prievarta grįstus santykius. Argumentas „viskas teisėta“ jau girdėtas. Teisėtumu pridengiami galios santykiai Lietuvoje jau įgauna su teisinės valstybės principu nesuderinamą atspalvį.

Medžių nebėra. O piliečių tikėjimas, kad jų nuomonė ką nors reiškia, paniekintas. Ar tikrai taip turėtų būti tikrai demokratinėje valstybėje, kurios Konstitucijoje parašyta, kad Tauta yra valstybės suverenas?