Į filmą nuėjau nieko apie jį nežinodamas, tik pavadinimą. Aš nesinaudoju feisbuku ar net išmaniuoju telefonu, vietoje to renkuosi skaityti „New York Times“ ir bendrauti laidiniu telefonu, rengiuosi klasikiniu kostiumu su dviejų eilių sagomis. Dėl šių priežasčių net neįsivaizdavau, kas yra tie „Emodžiai“. Tikėjausi, kad filmas bus savotiška satyra, pašiepianti šiuolaikines problemas – tokias kaip susvetimėjimą dėl technologijų (nors kartais galvoju, kad aš tą vienas pastebiu).
Man dar tik 16-ika, bet pagal savo amžių esu labai subrendęs, dažnai su bendraamžiais nerandu kalbos. Savaitgaliais mieliau renkuosi skaityti Kafką ar Jungo raštus arba leidžiu vakarus žiūrėdamas tyliuosius filmus. Domiuosi rytų filosofija bei poezija, tikiuosi, sukauptos žinios padės man kada nors sukurti, iš tiesų, teisingą filmą.
Grįžtant prie cirko (filmu to nepavadinsiu), galiu pažymėti, kad nuo juokelių ausys raitėsi, muzikinis takelis – baisus (ko buvo galima tikėtis iš naujo filmo, kadangi labiau mėgstu dainuojamąją poeziją, Garbanotą bosistą, etc.). Pabaigoje rodomas šokių numeris ne tik užsitęsė, bet ir neatitiko net elementariausios choreografijos standartų.
Ir vėl kūrėjai, turėję puikią progą sužibėti ir pasirinkę, pavyzdžiui, lindyhop numerį, rinkosi farsą. Žinoma, kažką keisti filmų industrijoje taip pat būtų sudėtinga. Kadangi pokyčiai nebūtinai bus į geresniąją pusę. Taigi, esame savotiškoje auribus teneo lupum (laikyti vilką už ausų) situacijoje – tiek kažką daryti, tiek nieko nedaryti yra pavojinga.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Susidūrei su problema ir nori papasakoti? Rašyk el. p. pilieciai@delfi.lt.