Tiesa, šio fakto moteris nesureikšmina. Kur kas entuziastingiau Jolanta žurnalistei Virginijai Rimkuvienei kalba apie kitą savo žingsnį, – ji, ilgus metus dirbusi kitiems, išdrįso stabtelėti ir pagaliau rinkai pasiūlyti išskirtinai savo stilių.
„Kartu su bendražygėmis įgyvendindamas projektas „Semper Femina“ atsirado iš sukauptos patirties. Noriu, kad mane pažintų ir vėl atrastų iš naujo“, – sako Jolanta Talaikytė.
Interviu ištrauka
– Pradėkime nuo karščiausios naujienos – Jūsų vestuvių. Išties nustebinote, nes iki tol dauguma žmonių nė neįtarė, kad Jūs ir Jūsų gyvenimo partneris architektas Vytautas Naudžiūnas nesate susituokę. Kas nutiko, kad, pragyvenę kartu 29-erius metus, nutarėte įteisinti santykius?
– Nesureikšminame šio įvykio. Gyvenome normalų šeimos gyvenimą, buvau mama ir žmona negalvodama apie tai, ar turiu santuokos liudijimą, ar ne. Džiaugėmės darna, o dabar tiesiog atėjo laikas sutvarkyti formalumus, ir mes tai padarėme abipusiu sutarimu. Viešumo, kiek įmanoma, vengėme, bet ir nesislapstėme. Tai buvo tiesiog gražus dienos nuotykis, patvirtinantis, kad mums ir toliau pakeliui. Mūsų santykiai staiga nepasikeitė. Nežinau, ką daugiau pasakyti.
– Tuomet papasakokite daugiau apie naujausią savo kūdikį – projektą „Semper Femina“. Kam jis skirtas ir kodėl nutarėte jo imtis?
– Tai – mano išsvajotas projektas, nes jau daugybę metų dirbu kitiems: 35-erius metus kuriu prekių ženklo „Rožė“ sezonines kolekcijas, 25-erius atidaviau Vilniaus modelių namams, kitoms komercinėms įmonėms. Kurdama komercinę madą, nuolat turi ieškoti kompromiso tarp savęs ir to, ko reikalauja prekių ženklo savininkai. „Semper Femina“ atsirado iš sukauptos patirties ir begalinio noro pagaliau pasiūlyti rinkai išskirtinai savo stilių be kompromisų.
Su partnere Diana Ročiene jau bendradarbiavome ir prieš tai – kūrybingai leidome laiką jos įkurtame vintažinių drabužių butikėlyje „Alisos dovanėlės“. Ne tik prekiavome drabužiais, bet ir juos perkurdavome, darėme fotosesijas, rengėme susitikimus su klientėmis. Tai buvo lengvas papokštavimas su mada, bet ilgainiui idėja išsisėmė, Alisa užaugo ir subrendo. Pastebėjome, kad trūksta mados brandžioms moterims – ne tik įdomių, stilingų drabužių, bet ir įkvepiamo bendravimo.
„Semper Femina“ turėtų apimti labai daug veiklos sričių – bendrausime, keliausime, kursime aksesuarus, organizuosime paskaitas su įdomiais žmonėmis, fotosesijas, keliausime po Lietuvą, idėjų ir partnerių ieškosime ir užsienyje. Štai šį rudenį vykstame į Paryžių. Su šiuo projektus susijusi ir mano autorinė naujo prekių ženklo „51rd15“ baltų marškinių kolekcija. Šie žodį „širdis“ koduojantys simboliai siunčia daug svarbių žinučių. Tarkim, kad modeliai skirti įvairaus amžiaus moterims – 15 ar 51-ų ir daugiau metų.
– Ar nemanote, kad šiais laikais, kai vis labiau neigiami lytiniai skirtumai ir su jais susiję stereotipai, akcentuoti moteriškumą kaip svarbiausią vertybę nelabai modernu?
– Nesvarbu, ar tai priimsime, ar neigsime, lytys vis tiek egzistuos. Jų skirtumai yra natūralūs ir gamtai reikalingi – ne veltui naujas žmogus gimsta iš vyro ir moters sąjungos. Abiejų lyčių paskirtis žemėje skiriasi, skirtingas jų chromosomų rinkinys, jos gražiai papildo viena kitą. Man moteriškumo esmė – jausminis pradas. Tai, kas gimsta iš širdies, jausmo, intuicijos. Aš pati esu labai jautri ir emocinga, tačiau ilgai nesijaučiau itin moteriška. Gal todėl, kad mano gyvenimas visą laiką buvo tvirtai sudėliotas iš aiškių kasdienių kaladėlių: akademinė veikla, modelių namai, „Rožė“, darbas su klientais, šeima, kūryba ir t. t. Kai esi kone sekundžių tikslumu įsprausta į griežtą dienotvarkę, nėra kada puoselėti savo moteriškumą. Tik dabar, kai atėjo branda ir sumažėjo darbų, atradau laiko sau. <...>
– O ką manote apie kitas šiuo metu madoje uoliai trinamas ribas, tarkim, amžiaus, figūros, aprangos kodo, socialinio statuso? Gal ilgainiui jų nebeliks?
– Kol egzistuoja civilizacija, didmiesčių kultūra, etiketo taisyklės, tol bus svarbu ir tai, ką dėvi. Svarbiausia, kad tai būtų adekvatu situacijai. Yra biurų, kur žmonės dirba sūpuodamiesi hamakuose, – tokiuose juokingai atrodytum su dalykiniu kostiumėliu. Ne mažiau būtų juokinga, jei prezidentūroje tave pasitiktų sportiniu kostiumu vilkinti sekretorė. Kartą Nicoje akimis lydėjau pagyvenusią labai elegantišką „Chanel“ sijonėliu ir gipiūro palaidine vilkinčią moterį. Eina sau išdidi alėja, batukai jau kiek didoki, klapsi, bet išpurenta galva aukštai iškelta. Kai praėjo, pamačiau, kad jai – gerokai per 80 metų. Darkart atsisukusi išvydau visiškai nuogą nugarą. Vilniuje, Gedimino prospekte, tokia senjorės apranga atrodytų keistai, o Nicos pakrantėje – natūraliai. Yra universalių neestetiškų dalykų – vulgari, pernelyg seksuali apranga. Manau, apatinis trikotažas turi būti dėvimas po drabužiais, o miego drabužiai tinka tik miegamajame. Tiek apkūnios, tiek liesos moterys turėtų įvertinti savo kūno ypatumus ir nedemonstruoti to, ką geriau būtų meistriškai užmaskuoti.
– Kiek kebliau su amžiaus ribomis. Dauguma stilistų tikina, kad vyresnėms kaip 45-erių metų moterims derėtų dėvėti klasikinius drabužius, orientuotis į kokybę, pamiršti trumpus sijonus, šiukštu nelandžioti į dukros spintą, bet štai mudvi sėdime su plėšytais džinsais, nors jau seniai nebesam paauglės...
– (Juokiasi). Dažnai svarstau, ar dera pagyvenusiai moteriai plėšyti džinsai. Taip, dera, jei moteris jaučiasi gerai, ir tai adekvatu situacijai. Lietuvoje mes ir sau, ir vieni kitiems esame labai reiklūs. Jei kaklas pasiraukšlėjo, riškis skarelę. Smaugia mane tos skarelės, nemėgstu aš jų. Man visai gražu ir tas raukšlelių žemėlapis, ir tos dėmėtos rankos. Aišku, dirbtinai, pernelyg jauninantis yra rizika atrodyti juokingai, bet mūsų vyresnio amžiaus moterys kol kas labiau rizikuoja nusisendinti. Su amžiumi nusistovi skonis – tiek kalbant apie maistą, pomėgius, tiek apie stilių, dėl to nustoji bandyti naujus dalykus. Man išties geriau turėti vieną geros kokybės paltą nei daug madingų vienadienių.
Kita vertus, leidžiu sau pažaisti, net kartais gerokai padūkti, užsukti į jaunimui skirtas parduotuves ir įsigyti ką nors toookio! Nepritariu moterims, kurios turi 7 kokybiškus daiktus ir sako, kad joms gana, nes tai – nesenstanti klasika. Tai nuobodu ir ribota. Nesakau, kad reikia žūtbūt laužyti taisykles, bet šiek tiek išeiti iš rėmų visada verta. Jei apranga klasikinė, pašmaikštaukite papuošalu, pasirinkit ne juodus, o sidabrinius batelius. Ta pati juoda suknelė gali būti ne tik klasikinė vilnonė, bet neopreninė ar lininė, tai suteiks jai šiuolaikiškumo, parodys, kad nesi iškritusi iš gyvenimo, priimi mados naujoves ir naujas technologijas. Įdomu ieškoti ir savo spalvos, užuot apsiribojus saugia juoda. Žmogus jaunas tol, kol nebijo eksperimentuoti, yra smalsus. <...>
Pati jaunystėje mėgau kostiumėlius. Paskui drabužius tik siūdinausi. Dabar vis labiau atsipalaiduoju. Darbe esu labai konkreti, reikalauju kokybės, atrodau perfekcionistė, todėl laisvalaikiu leidžiu sau nutrūkti nuo grandinės, pabūti neatidi aprangai – apsivilkti ką nors per ilga rankove ar net praplyšusio, užsimesti vaiko kuprinę. Nesu ponia ir turbūt jau nebūsiu.“<...>
– Esate veikli moteris. Ar Jums lieka bent kiek laiko šeimai? Jūsų vyras Vytautas ir sūnus Jokūbas niekada nepriekaištavo, kad retai mato namuose?
– Matyt, pasirinkau tinkamą vyrą. Jau 28-eri metai esame drauge. Neatėjome iš skirtingų pasaulių – jis yra architektas, o architektūra ir dizainas visada šalia. Vytautas domisi grafika, turi didelę kolekciją, fotografuoja, daro gražius albumus. Turime daug bendrų pomėgių ir daug atskirų. Mes pora, bet neištirpstame vienas kitame. Dėl to mums įdomu gyventi kartu ir vis dar turime apie ką kalbėtis. Aš moku paleisti šeimos narius, o jie – mane. Neskambinėju be būtino reikalo kelis kartus per dieną ir neklausinėju, ką veikia, kur eina, ar nuėjo, ar pavalgė, kada pareis. Nustebčiau, jei kuris nors imtų skambinėti man be priežasties.
Su vyru pasitikime vienas kitu, bet nesame iš tų, kuriuos rasi ten, kur padėjai, visada turime vienas dėl kito šiek tiek panerimauti. Kitaip būtų nuobodu. Pasitaiko ir kuriozinių situacijų. Prisimenu, kai Jokūbui buvo 3-eji metukai, išvažiavau į trijų savaičių kelionę po Ispaniją. Ir iškart panirau į kitą laiko, erdvės dimensiją, net pamiršau paskambinti ir pranešti, kad laimingai atvykau. Po trijų dienų Vytautas sunerimęs pradėjo manęs ieškoti, buvau iškviesta į viešbučio registratūrą, teko pasiaiškinti. Dabar daug keliauja vyras, būna, išvyksta visam mėnesiui. Pasiilgstu jo, būna ir nerimo akimirkų, bet negalėčiau pasakyti, kad labai nuobodžiauju – turiu tiek veiklos ir neįgyvendintų idėjų, kad net slapta pasidžiaugiu, jog sumažėjo buities rūpesčių.
– O kaip sūnus Jokūbas? Juo rūpintis turbūt irgi jau nebereikia? Gal ketina pasukti tėvų keliais?
– Jokūbui šiemet suėjo 18 metų, būsimas abiturientas. Yra baigęs J. Vienožinskio dailės mokyklą, turi gabumų, jaučia spalvas, gražiai tapo, bet kasdienio poreikio tam neturi. Baigė ir muzikos mokyklą, jau 12 metų groja klasikine gitara, dabar dar – ir elektrine, lanko jaunimo klubą, turi savo gitaros mokytoją ir grupę, su kuria repetuoja kiekvieną savaitgalį, bet, panašu, kad muzikantas irgi nebus. Įtariu, bus inžinierius. Yra sakęs: „Reikia įsigyti profesiją, kad galėčiau užsidirbti ir užsiimti tuo, kuo noriu. Tėtis irgi yra architektas, bet dabar gali sau keliauti ir užsiimti pomėgiais.“
Neugdėme vaiko kryptingai – jis lankė tas mokyklas, kurios buvo arti namų. Dar ir į baseiną spėdavo nubėgti, ir į sporto klubą. Buvome pernelyg užimti, kad dirbtume vaiko taksistais. Jokūbas užaugo labai savarankiškas ir pareigingas, niekada, net paauglystėje, neturėjome su juo problemų, esame artimi. Mes nuo pat mažens daug keliavome kartu, išvaikščioti visi pažintiniai takai, upokšnių pakrantės, aplankytos egzotiškos šalys. Gal dabar, kai tapo pilnametis, pastebiu ryškesnį norą atsiskirti, matau, kad bando išlaikyti atstumą nuo tėvų, ignoruoja net mano patarimus stiliaus klausimais. Tiesa, į sodybą su manimi važiuoja noriai, mėgsta gamtos ramybę ir lauko darbus.
– Turite dar ir sodybą? Kaip viską spėjate?
– Sodyboje ketinu praleisti visą vasarą. Kadangi ji yra vos už 20 kilometrų nuo miesto, atsiradus reikalų, visada galiu atvažiuoti, bet būdama ten jaučiuosi atitrūkusi, laisva. Esu gamtos žmogus. Pati šienauju 75 arų pievą. Išsikasėme tvenkinį, tad renku akmenis pakrantei grįsti, dar reikės išlyginti sudarkytą pievą. Man patinka kaitalioti veiklą, tuomet ne taip pavargstu. Mėgstu dirbti su komanda – gera, kai yra rankų, kurios padeda įgyvendinti idėjas, žmonių, kurie palaiko.
Nesu tas greitasis traukinys, kuris niekada nenukrenta nuo bėgių. Ir nukrentu, ir pati nulipu, ir kaktomuša susidaužiu. Visko pasitaiko. Dėl to tik įdomiau. Būna ir emocinių duobių, kai atrodo, kad niekas nesiseka, kad tai, ką darai, niekam neįdomu. Man ne vis viena, kaip aplinka reaguoja į mano veiklą. Kartais tai būna ženklas stabtelėti – jei niekam neįdomu, gal ir neverta taip stangtis? Gamta man davė labai daug energijos, tik svarbu ją nukreipti tinkama linkme. Noriu būti naudinga, kaip iškasena.<...>
Visas interviu – rugpjūčio mėnesio žurnale „Moteris“
Rugpjūčio mėnesio žurnalo „Moteris“ viršelio veidas – modelis Justina („Rūta Model Management“). Viršelis – iš žurnalo „Moteris“ archyvo (fotografė – Agnė Gintalaitė, stilius – Justės Kubilinskaitės, šukuosena ir makiažas – Gretos Juozaponytės).
