Nors jos kūriniai laikini ir nuolat kintantys, tačiau būtent socialiniai tinklai suteikia menininkei galimybę pasiekti plačią auditoriją, sulaukti reakcijos, palaikymo.
Kiekvienas jos kūrinys tarsi išgyvena du skirtingus gyvenimus: iš pradžių – labai aiškų, apčiuopiamą „čia ir dabar“, o vėliau – laiku neapibrėžtą virtualią kelionę svetimuose naujienų srautuose, sienose, žinutėse.
– Jolita, kokią vietą internetas, šiuolaikinės technologijos užima jauno žmogaus gyvenime?
– Dalis mūsų kartos neturėjo vaikystės be ekranų, neturėjo kasdienybės, kai vaikštai po pievas ir mąstai apie įvairiausius dalykus, kurie lavina pojūčius tiesiog šaudami į galvą iš niekur, o ne iš „Youtube“ ar „Instagram“. Mes esame paskendę socialiniuose tinkluose.
Socialinės medijos turi svarbų vaidmenį dabartinės kartos gyvenime, taip pat suteikia galimybę rodyti save. Kuriantiems žmonėms nebereikia kabinti parodos kultūros centre, belstis į galeriją – tiesiog užtenka įmesti į savo „timeline“ (liet. Laiko juostą soc. tinkluose) ir matyti, kaip žmonės reaguoja, ar jiems patinka. Galima lengvai susikurti savo virtualią galeriją. Jeigu technologijas naudoji apgalvotai ir tikslingai, labai lengva save parodyti pasauliui, ne tik Lietuvai. Socialiniai tinklai yra beribis įrankis, kuris susieja mus pasaulyje.
Šiandien visa informacija yra pasiekiama išmaniuoju telefonu. Turime gausybę pasirinkimų ir galimybių. Norime išmokti piešti – įsijungiame „Youtube“ ir stebime, kaip dirba geriausi menininkai, kokiais patarimais jie dalijasi. Norime gauti rinkodaros žinių – užsiregistruojame į interaktyvius kursus ir net galime gauti diplomą. Viskas atrodo paprasta, tiesiog dažnai mes nieko nedarome.
– Kodėl?
– Dėl gausybės informacijos, tampa sunku sukoncentruoti dėmesį, susikaupti. Bet šis iššūkis kyla ne tik 25-erių metų amžiaus kartai. Manau, kad visi žmonės yra labai skirtingi ir individualūs, todėl juos labai sunku sugrupuoti ir sudėlioti į lentynėles, aplipdytas stereotipais.
Kartais išgirstu, jog mano karta yra tinginiai, nenori siekti pergalių, juos sunku motyvuoti net pinigais ir kt. Tačiau juk yra daug mano ir šiek tiek vyresnio amžiaus žmonių, kurie puikiai jaučiasi sėdėdami biure be jokių išlygų. Nereikia žmonių grūsti į rėmus, skirstyti į gerus ir blogus, nes kiekvienas turime privalumų ir minusų, juk visi patyrėme panašius iššūkius, tik būdami skirtingo amžiaus ir patirties, vadinasi, vis dėlto turime bendrą kontekstą.
Svarbu suprasti, kad mes per dieną gauname tiek informacijos, kiek ankstesnių kartų žmonės negaudavo. Todėl normalu, kad mūsų elgesys ir su informacija susiję įpročiai yra kitokie, pavyzdžiui, ne visada įsigiliname į tekstą – tik perbėgame akimis, šaltu skaitymu.
Normalu, kad nemokame tam tikrų darbų, kuriuos gebėjo atlikti kitos kartos atstovai, tačiau negalime sakyti, kad tai yra gerai ar blogai. Svarbiausia bendrauti ir bendradarbiauti. Skirtumai daro mus individualius, todėl tiesiog nėra teisinga lyginti bananą ir apelsiną – abu yra vaisiai, abu skanūs, tačiau kiekvienas savaip.
– O kaip tau pačiai sekasi sutelkti dėmesį, užsibrėžti tikslus?
– Savo pačios apibrėžto paveikslo nesu susikūrusi, bet žinau, kokius tikslus norėčiau pasiekti per savo gyvenimą – kuo pabūti, kuo tapti. Pavyzdžiui, noriu ateityje pabūti virtuvės šefe arba tatuiruočių meistre ir toliau generuoti idėjas. Kažkada būti politike, nes tai yra mano vaikystės, paauglystės sumanymas savo gyvenimo paveikslui. Tik aš nežinau, kada tai įvyks.
Toks yra mūsų kartos išskirtinumas: rinkdamiesi profesiją po 12 klasių mes neįrašėme akmenyje, kad tai bus mūsų gyvenimo profesija. Tiesiog pasirenkame visą spektrą veiklų, kurias norėtume išbandyti, „pasimatuoti“ skirtingais gyvenimo etapais.
Esu tikra, kad vienos profesijos atstovė pabūsiu tik laikinai, išbandysiu ne vieną amatą. Dabar geriau jaučiuosi būdama menininkė. Esu kūrėja, vizualizuoju, perteikiu save piešiniais, instaliacijomis, performansais, bet manau, kad po 10 metų turbūt aš jausiuosi kitaip ir galbūt pasirinksiu visai kitą kelią – iš šiandienos perspektyvos tas kelias gali pasirodyti labai kontrastingas dabartinei veiklai.
– Kas tau yra laisvė rinktis?
– Tai yra vienas svarbiausių dalykų gyvenime, ypač, kai moki naudotis savo laisve ir galimybe įgyvendinti sumanymus. Manau, kad laisvė rinktis mūsų kartai yra duotybė – suvokiame tai kaip įprastą dalyką. Vyresnės kartos buvo varžomos represijų, jautė deficitą, troškulį.
Mes turime viską, bet ne visada mokame rinktis ir naudotis savo laisvėmis. Žinoma, dalis to yra ankstesnių, prieš mus gyvenusių visuomenių palikimas.
Man atrodo, kad karta, kuri užaugs po mūsų, gebėjimą rinktis dar geriau įvaldys. Jiems nebekils klausimas, ar jie privalo daryti tai, ko nenori – jie iškart priims sprendimus, jeigu nenorės kentėti darbe, nenorės kažkam nuolaidžiauti, jaustis nepatogiai. Mums tai galbūt atrodys pernelyg tiesmuka, šiurkštu, o jie – tiesiog taip darys, elgsis užtikrintai.
– Būtų sunku rasti žmogų, kurio visi sprendimai ir pasirinkimai buvo teisingi. Ar pastebi savo klaidas, ar mąstai apie jas – mokaisi?
– Man atrodo normalu klysti. Tai yra kelias įgauti bet kokią patirtį, o kartais iš klaidų gimsta dar geresni ir įdomūs kūriniai. Kai baigiau mokyklą ir pradėjau savo ieškojimų kelią, galėjau sau leisti klysti daugiau nei dabar. Šiuo metu jaučiu daug atsakomybės – ypač dirbdama ir bendraudama su klientais stengiuosi būti kuo profesionalesnė, tačiau kūryba yra visai kitas laukas. Kūryboje klaidos yra dar vienas kelias išrasti ką nors naujo.
Klaidų padarau labai įvairių. Kalbant apie savo veiklą, kartais pritrūksta tikslaus medžiagų įvertinimo. Pavyzdžiui, sudėtinga apskaičiuoti, numatyti, kaip tepsis sviestas, kaip jis pasiduos piešimui. Klaidų pasitaiko kone kasdien tik daug jų lieka už mano durų – žmonės jų nepamato.
Be to, dažnai tenka dirbti ilgiau negu planavau, nes tenka perdaryti kūrinį, atskirus elementus. Vis dėlto bandymų, kurių metu neišeina norimas rezultatas, nelaikau didele nesėkme. Ir apskritai šiame darbe nustojau jaudintis dėl nesėkmių. Jos taip dažnai nutinka, kad pripratau, kai kūrinį reikia perdaryti, nes kas nors sugriovė ar maistas pakito. Jeigu nepavyksta, tiesiog bandau ieškoti kitų medžiagų. Iš to sukūriau savo taisyklę: jeigu kūrinio atlikimas labai ilgai trunka, jį sudėtinga padaryti, vadinasi, aš pasirinkau ne tą medžiagą, todėl turiu ieškoti kitų variantų, kitų medžiagų.
Žinoma, apie medžiagas aš galvoju kiekvieną dieną – ruošiu maistą, liečiu skirtingus produktus ir matau, kur jie tiktų. Patirtis ateina per kasdienius dalykus, praktika padeda man pasirengti naujoms idėjoms. Dažnai savo būsimą darbą matau mintyse, tiksliai įsivaizduoju jo fiziškumą, sudėtines dalis, derinius, išdėstymą. Todėl atrodo, kad naujiems kūriniams rengiuosi kasdien.
– Kam rengiesi dabar? Kokie tavo artimiausi planai, sumanymai?
– Dažnai susiduriu su šiuo klausimu. Tačiau man galvoje atsiveria visiška tuštuma – turiu ilgai pamąstyti, kad ją užpildyčiau – įvardinčiau idėjas, kurias įgyvendinsiu, pabaigsiu pradėtus sumanymus. Dažniausiai idėjos man gimsta labai spontaniškai, be didelio planavimo. Gerai, kad man nereikia planuoti vienai – taip gyvenčiau dideliame chaose. O man idėjoms gimti užtenka sekundės.
Šiuo metu mąstau ir rengiuosi Lietuvos 100-mečio sukakčiai. Man atrodo, kad mūsų valstybės šimtmetis yra didelė šventė, kuri man dovanoja puikią progą parodyti savo darbus, kurie Lietuvoje dar nebuvo matyti. Juos bus galima paliesti, apžiūrėti iš visų pusių ir net paragauti. Man labai svarbu, kad kūriniai būtų matomi. Todėl galvoju ir apie parodą, juk tai – menininko atskaitos taškas, kuriuo jis gali užfiksuoti kūrybos etapą, pažvelgti į savo eigą, įvertinti kryptį ir atrasti naujų kelių.
– O jeigu sustotume šią akimirką: kas labiausiai džiugina, o kas – kelia nerimą?
– Manęs dažnai klausia, kokia yra mano darbų išliekamoji vertė. Po to visada seka klausimas: kodėl verta kurti, jeigu tai neturi išliekamosios vertės?
Galime pasvarstyti, kas dabar turi vertę. Ar „jpg“ failas, ar ant drobės nutapytas paveikslas?
Mane džiugina suvokimas, kad darbai gyvena savo atskirą gyvenimą, savo laike. Taip, jie trumpalaikiai ir man sukelia dvejopus jausmus vienu metu: ir patinka, ir nepatinka – kartais jaučiuosi esanti egoistė laikydama darbus tik sau, studijoje, už uždarytų durų – žmonės nemato.
Kartais dalyvauju pristatymuose savo darbų, kurie yra valgomi. Šie kūriniai gyvuoja trumpą laiką, žmonės juos pamato, valgo. O aš stebiu ir džiaugiuosi, kad jiems patinka valgyti, matau jų pasimėgavimą ir neįprastos patirties išgyvenimą. Man tai yra gražu.
Kartais savo darbą suardau pati, filmuoju jį griaudama ir pasidaro truputį gaila. Tačiau gaila ne dėl to, kad aš dirbau 8 valandas ir dabar sugriaunu – apgailestauju dėl to, kad gyvai jo niekas nepamatė.
– Dėkoju už pokalbį, Jolita.
Projektas „Karta 25“ suteikia sceną nepriklausomoje Lietuvoje gimusiai kartai, nuo kurios pasirinkimų priklauso, kokia Lietuva bus rytoj. Tai istorijos apie žmones, augusius kartu su laisva šalimi, jų tikslus, užsiėmimus ir požiūrį į gyvenimą, darbą, karjerą, tobulėjimą. Projekto viešinimą palaiko prekybos tinklas „Maxima“.
