„Kiek liks universitetų?“ – visi klausia nuo pat kadencijos pradžios. Nežinau ir nė kiek nesijaudinu, nes ne tai yra svarbiausia.
Universitetų skaičius neišvengiamai sumažės, o tikslus jų skaičius išsigrynins universitetams bendradarbiaujant tarpusavyje ir su švietimo politikos formuotojais. Tai nėra savitikslis jungimas. Svarbiausia, kad jo metu universitetai rastų geriausius partnerius kokybiškoms studijų programoms plėtoti.
Trys pertvarkos tikslai
Visų pirma, už universitetų jungimą svarbiau yra išgryninti studijų programas. Lietuvoje „prikepta“ gausybė viena kitą dubliuojančių bakalauro ir magistro programų. Ypač Vilniuje kai kuriuos specialistus ruošiančioms įstaigoms suskaičiuoti neužtektų pirštų. Kam to reikėjo? Nebent studentams vilioti. Šis dubliavimasis turės baigtis.
Neabejotina, kad vieni universitetai tas pačias programas rengia geriau nei kiti, turi tam stipresnius specialistus ir įdirbį. Valstybė kartu su aukštosiomis mokyklomis turi nustatyti šalies ir regionų raidai reikalingas programas bei kas geriausiai jas rengia. Būtent programos, o ne universitetų tinklo optimizavimas turėtų būti mūsų visų dėmesio centre ir daug aiškiau leidžia suvokti, kaip tai prisideda prie studijų kokybės gerinimo.
Antra, kokybiškos studijos į aukštąsias mokyklas turi ateiti su kitu finansavimo modeliu. „Krepšeliai“ ne tik programavo atskirtį ir bankams skolingus studentus. Žaidėme rinką ten, kur jos iš principo neturi būti. Juk bet kuris rinkos modelis remiasi prielaida, kad pirkėjas žino, ką perka. Tačiau studentas kaip pirkėjas apie studijas žino labai nedaug ir negali jų įvertinti.
Tą turi ir gali padaryti tik tikrasis jų pirkėjas – valstybė. Kaip tik valstybė – per „krepšelius“ ar kitaip – moka už aukštąjį mokslą ir būtent valstybės interesus ir nacionalinio ūkio poreikius turi atliepti siūlomos studijos. Tą įvertinusi valstybė turi pasirašyti sutartis su aukštosiomis mokyklomis. Su konkrečia mokykla, laikoma geriausia rengti valstybės poreikį atitinkančius specialistus ar vykdyti tyrimus, būtų pasirašoma sutartis dėl nustatyto studentų skaičiaus parengimo 3-4 metų ciklui. Greta to reikalingos papildomos sutartys, sudaromos, kai valstybei atsiranda neprognozuotas specialistų ar tyrimų poreikis.
Trečia, studijos turi būti ne tik kokybiškos, bet ir nemokamos. Šiandien daugeliu atveju nėra nei to, nei to. Būtina pasiekti abu. Ne viena studija paliudijo, kad visuotinai nemokamas aukštasis mokslas yra Lietuvai įgyvendinamas ir net ne tiek daug kainuojantis žingsnis. Sistemą, kur į universitetus stoja ir įstoja visi, kuriuos paveikė visuomenės spaudimas būtinai siekti diplomo, bet kuriuo atveju turi pakeisti sistema, kurioje universitetuose studijuoja tik iš tiesų pajėgūs tai daryti studentai.
Universitetai neišvengiamai turės judėti link protingo minimalaus balo stojantiesiems įvedimo. Jau ir be to tragiška Lietuvos demografinė padėtis lemia neišvengiamą studentų skaičiaus mažėjimą. Mažesniam nei dabartinis studentų skaičiui užtikrinti nemokamą mokslą ir panaikinti dabartinę segregaciją, kai vienu metu mokosi dviejų rūšių – mokantys ir nemokantys už mokslus studentai – yra būtinas žingsnis socialinio teisingumo siekiančiai valstybei. Vienintelis kriterijus aukštojo mokslo prieinamumui turi būti stojančiųjų gebėjimai ir pasirengimas. Valstiečių programoje įrašytas tvirtas įsipareigojimas šiam tikslui.
Gegužės 2 dieną premjero sudaryta darbo grupė paviešino savo matymą aukštojo mokslo pertvarkos klausimu. Gegužės 11 dieną Vyriausybė pritarė kiek pakoreguotam projektui. Akivaizdu, kad jame atspindėti valstiečių išsikelti tikslai – nemokamas mokslas, naikinamos besidubliuojančios programos (turėtų sumažėti nuo 1800 iki 700), krepšelių atsisakymas, kartelės stojantiesiems pakėlimas. Itin svarbus keliamas tikslas, kad tinklo pertvarka leistų trečdaliu padidinti šiuo metu ES mastu tragiškai atrodančius dėstytojų ir tyrėjų atlyginimus. Tai atliepia pagrįstai susirūpinusios akademinės bendruomenės lūkesčius.
Pakelta kartelė stojantiesiems reiškia, kad studentais taps ne visi, o tik pasirengę studijuoti. Tai svarbu, siekiant išspręsti iš karto dvi problemas – kelti aukštojo mokslo kokybę ir absolventų įsidarbinimą pagal išsilavinimą. Iš esmės visi darbo grupės rekomendacijose iškelti tikslai ir uždaviniai verti pritarimo ir sutelkto darbo jų siekiant.
Pati darbo grupė, pavyzdžiui, G. Viliūnas sako, kad ji pateikė būtent rekomendacijas. Ir iš tiesų Vyriausybės nutarimas jau pakoregavo darbo grupės pateiktą planą. Seimas šiomis rekomendacijomis remsis ir į jas atsižvelgs. Kita vertus, pateikta vizija atskleidžia, ko turėtų būti siekiama, bet ne kaip tai padaryti. Visiškai neatskleista, kokiu pagrindu numatyta jungti vienus, o ne kitus universitetus.
Neabejoju, kad projektas turi savo vidinę logiką, kuri bus atskleista ir pagrįsta klausimo svarstymo Seime metu. Labai svarbu, kad jungimasis būtų organiškas, o ne dirbtinis. Iš pateiktos vizijos dar nėra aišku, kur kokios studijos bus paliktos, kas laikoma vienų ar kitų universitetų stiprybėmis ar silpnybėmis. Tik žinant tai, bus galima įvertinti, ar ir kiek giliai buvo suvokta universitetų vertė ir specifika.
Kiekviena centralizacija turi savo pliusų ir minusų. Šioje vietoje ypatingai svarbu užčiuopti aukštojo mokslo specifiką. Itin vertinga, kai šalyje esama skirtingų dalykinių mokyklų, kurioms kryptį brėžė ar brėžia iškilūs vieno ar kito mokslo atstovai. Ši įvairovė moksle kuria savaiminę vertę ir puikius rezultatus.
Geriausias to pavyzdys – prof. Liudo Mažylio įstabus ir išskirtinis Lietuvai atradimas, kurį ir turime, greičiausiai, tik dėka šios to paties mokslo mokyklų įvairovės. Tą suprantant, aukštojo mokslo pertvarkoje reikia nepraleisti pro akis gerųjų universitetų savybių, matyti, ką jie rengia gerai, ir sugebėti išnaudoti tas savybes efektyviai šalies raidai. Galiausiai ši įvairovė sukuria ir požiūrių į aukštojo mokslo pertvarką skirtumus. Svarbu, kad šie skirtumai būtų sutelkti konstruktyviai ir pertvarka nesunaikintų universitetų stiprybių ir įvairovės.
Platesnis žvilgsnis
Aukštasis mokslas – kompleksinė sritis, todėl neišvengiamai tik kompleksinė gali būti ir jo pertvarka. Išvardyti dalykai yra svarbiausi, bet ne vieninteliai, kuriuos rengiamės pakeisti. Universitetams reikalingi pinigai, kurių valstybė iki šiol neranda ir stebuklingai neras per naktį. Kuriant aptartą sistemą turės būti sudarytas ir aukštojo mokslo paramos fondas. Jį reikėtų finansuoti Turto fondui parduodant aukštosioms nereikalingą nekilnojamąjį turtą. Šiandien tokio turto iš tiesų labai daug, senuose pastatuose organizuoti studijas ar tyrimus neretai daug brangiau nei įrengti naujus mokslo centrus. Gryninant studijų programas patalpų poreikis dar mažės. Patys universitetai pritaria tokiam sprendimui. Fonde surinktos lėšos būtų naudojamos studijų ir mokslo kokybės užtikrinimui.
Pamirštos negali likti ir kolegijos. Kokia jų ateitis? Koleginės studijos yra visavertė švietimo sistemos dalis ir turėtų būti tampriau susietos su universitetinėmis: rengti įvairesnius specialistus ir leisti lengviau tęsti studijas universitete. Kad sustiprintume kolegijas, esame pasirengę įvesti trumpąsias studijas, į tai įtraukti ir profesines mokyklas. Dar viena seniai reikalinga naujovė – profesinio magistro studijos, kurios neįmanomos be universitetų indėlio. Einant kolegijų stiprinimo keliu, galimas ir dar drąsesnis žingsnis: profesinio daktaro studijos, įgalinsiančios dar stipresnį bendradarbiavimą tarp verslo, universitetų ir bendrojo lavinimo mokyklų. Pertvarkos laukiančių švietimo sistemos sričių galybė, tačiau reikia pradėti nuo to, kas nebegali laukti, ir gebėti atskirti prioritetus.
Tad kur esame?
Aukštojo mokslo būklė reikalauja pertvarkos. Tačiau pertvarkoje svarbiausias tikrai ne šiandien žiniasklaidoje garsiausiai aptarinėjamas universitetų skaičius. Daug svarbiau, bet sunkiau nei skaičiuoti universitetus, yra aiškiai numatyti kokybinius aukštojo mokslo pokyčius. Tikrasis tikslas – studijos, kurios būtų kokybiškos, atitiktų valstybės interesus ir būti nemokamos visiems, galintiems studijuoti universitete.
Studijų programų išgryninimas, nemokamas mokslas, „krepšelių“ pakeitimas valstybės poreikiu grįstomis sutartimis, koleginių studijų įvairovė ir kiti jau šiandien aiškūs žingsniai leidžia užčiuopti būsimų pokyčių kompleksiškumą. Jiems įgyvendinti reikės ne tik politikų, bet ir akademinės bendruomenės valios ir susitelkimo.