Priešvestuvinis šėlsmas

Žmogaus gimimas, vestuvės ir laidotuvės – trys svarbiausi gyvenimo įvykiai, mūsų protėvių nuo seno žymėti mistiniais ženklais ir ritualais. Rudenį, kai baigdavosi didieji vasaros darbai ir atlėgdavo karščiai, prasidėdavo vestuvių metas.

Šiandien kupini linksmybių ir džiaugsmo mergvakariai gerokai skiriasi nuo mūsų prosenių vestuvių išvakarių. Patriarchalinėje visuomenėje, kur moters noras ar nenoras tekėti beveik niekada nieko nereiškė, vestuvių išvakarėse džiaugsmo buvo nedaug.

Praėjęs laikas

Vestuvėms, kaip ir laidotuvėms, buvo būdingos raudos, kuriomis išlydėdavo iš giminės ir gimtojo kaimo išeinančią nuotaką. Jos namuose rinkdavosi netekėjusios kaimo merginos. Tai būdavo atsisveikinimo vakaras. Vyresnės moterys – dažniausiai mama ir svočia – duodavo paskutinius patarimus, kaip elgtis naujuose namuose. Būsimos pamergės pindavo rūtų vainikus, – gražiausias puošdavo jaunosios galvą vestuvių rytą.

Kadangi vestuves švęsdavo antradienį arba sekmadienį, tai mergvakarių dienos buvo pirmadienis arba šeštadienis. Vestuvių išvakarėse būsimoji nuotaka aplankydavo kiekvieną gimtojo kaimo sodybą ir atsisveikindavo su kaimynais.

Šiuolaikiniai papročiai

Retos vestuvės ir šiandien apsieina be mergvakario ir bernvakario. Senųjų papročių liekanos persipina su naujos kasdienybės ritualais ir iš užsienio ar kino filmų nusižiūrėtais šventimo būdais.

Būsimoji nuotaka ar jaunikis dažniausiai draugų kviečiami į naktinį klubą, kur jiems paruošta daugybė netikėtumų ir išbandymų. Striptizo šokėjai – bene pagrindinis priešvestuvinio vakaro akcentas. Būsimosios nuotakos ir jų draugės pamėgo teminius mergvakarius, kai visos dalyvės apsirengia beveik karnavaliniais drabužiais – medicinos seselių, laisvo elgesio moterų ar net tautinius drabužius dėvinčių lietuvaičių. Būsimuosius jaunikius draugai dažnai puošia marškinėliais su šmaikščiais užrašais: „Aš vis dar nevedęs“, „Man liko tik savaitė“ ir pan.

Vis dažniau į linksmai švenčiamus mergvakarius amerikietišku papročiu įtraukiami ir atsitiktiniai praeiviai, kai būsimoji nuotaka ar jaunikis, turi pabučiuoti pirmą sutiktąjį, praeivių paprašyti telefono numerio ar klausti patarimų dėl būsimo gyvenimo.

Tiesa, taip besilinksminantieji kartais perlenkia lazdą ir tenka įsikišti net policijai, kai gatvės vidury inscenizuojamas nuotakos pagrobimas ar ginkluotas užpuolimas.

Apie būsimųjų jaunavedžių pasiruošimą šeimyniniam gyvenimui aiškinamasi per įvairias užduotis. Tiesa, kitaip nei senovėje, dabar nereikia rodyti, kaip išmanai buities darbus. Šiuolaikinis jaunimas sugalvoja pikantiškesnių užduočių – parodyti taisyklingą sargio naudojimą ar net atlaikyti akistatą su buvusia simpatija. Šiuolaikinius mergvakarius ar bernvakarius sunku nupasakoti. Tai tiesiog atskiri vaikinų ar merginų vakarėliai, kur šėlstama pagal dalyvių fantaziją. Jeigu jos pritrūksta, galima pasinaudoti ir mergvakarių organizatorių paslaugomis.

Gyvenimo veidrodis

Geriau nei kokia nors statistika ar sociologų samprotavimai apie pamirštas ar naujas vertybes padėtį rodo papročių nykimas ar transformacija. Nes bet koks paprotys – iškalbingas ženklas, įvykių, žmogiškų nuostatų, santykių liudytojas.

Kadaise rimtas, kupinas graudžių dainų ir atsisveikinimo su jaunyste mergvakaris, reiškęs gana nerūpestingo gyvenimo tėvų namuose pabaigą, šiandien virto triukšminga jaunimo švente, kupina džiugių permainų lūkesčio.

Anksčiau tai buvo pasirengimo naujam gyvenimo etapui, susitaikymo su neišvengiamybe vakaras, būtinas sėkmingam ir sklandžiam virsmui, o šiandien – galimybė pasimėgauti viengungiško gyvenimo malonumais, ar net suabejoti savo pasirinkimu.

Graudžias pamergių dainas, apraudančias jaunas dienas, pakeitė naktiniai pasilinksminimai, kaip visiškos asmeninės laisvės proveržis artėjant metui, kai reikės derintis prie kito žmogaus.

Praradimai ir atradimai

Rūtų vainikėlių pynimai ir jų simbolizuojama nekaltybė šiuolaikiniam žmogui dažniausiai jau nėra vertybė ar sėkmingos santuokos laidas. Juos pakeitė striptizo šokėjų pasirodymai, kai būsimoji nuotaka gali jaustis vis dar niekam neįsipareigojusi.

Šiandien senųjų priešvestuvinio vakaro tradicijų – jau tik viena kita. Nors mažėja santuokų ir populiarėja gyvenimas nesusituokus, noras kelti vestuves neišnyko, o kitokia mergvakario forma rodo moters socialinio statuso pokytį, atspindi asmeniniu pasirinkimu grįstą santuoką.

Taigi vestuvės dar tebėra svarbus gyvenimo įvykis. Kitaip jų išvakarėms nebūtų taip kruopščiai ruošiamasi, šėlstama, ir priešvestuvinio vakaro taip ilgai niekas neprisimintų.