Vis dėlto daugiau nei 20 eurų už kilogramą kainuojantys sūriai, už 5-7 eurus parduodami medaus indeliai ar 11-15 eurų įvertinti uogų vyno buteliai randa savo pirkėją. Ir jis pasirengęs tiek mokėti ne už iš Vakarų Europos atkeliavusią, o lietuvišką produkciją.
Surinko mėgstamus produktus į vieną vietą
Išskirtiniai lietuviški produktai vienoje vietoje – būtent tokia ir buvo vaikelio susilaukusios R. Vadeikės idėja. Su kulinarija ar maisto produktais profesionaliai nesusidūrusi moteris nusprendė kilus idėjai atidaryti parduotuvėlę nedvejoti. Drąsi moteris prisipažįsta, kad baisu jai visai nebuvo, ir savo idėją realizuoti nusprendė viena, be partnerių.
„Viskas prasidėjo natūraliai. Tiesiog visą laiką dirbau labiau administracinį, projektų valdymo darbą, bet motinystei atėjus norėjosi papildomos veiklos. Pati mėgau įvairius skanius produktus, jų pradėjo atsirasti ir Lietuvoje, todėl gimė tokia mintis – surinkti juos į vieną vietą, – prisiminė moteris. – Idėjai kilus ėmiau ir viską dariau kuo greičiau, nes manau, kad sugalvojus reikia ją kuo greičiau įgyvendinti, kitaip kažkas kitas gali tai padaryti, arba tiesiog praeis laikas ir nebebus nei noro, nei etapo. Ir viskas.“
Taip atsirado jos įkurta degustacinė lietuviškų produktų krautuvėlė „Roots“ (angl. šaknys), Halės turguje veikianti jau beveik metus – nuo 2016 m. gegužės. Šiuo metu joje dirba Reditos mama. Kaip pasakojo pašnekovė, ši parduotuvėlė ir turėtų likti vienintele – verslo plėsti ji neketina, nes joje parduodama produkcija yra „brangi ir nėra kasdienė – ji pasimėgavimui, skonio atradimui, šventėms, sau ir kitiems.“
Yra ir besipiktinančių kainomis
Pašnekovė pasakojo, kad parduotuvėlėje atsidūrė ir jos anksčiau pamėgti produktai. Joje galima įsigyti gėrimų, pieno, mėsos produktų, medaus, džemo, aliejaus. Pašnekovė neslepia – produktų kainos nėra mažos ir dėl to sulaukiama ir kai kurių pirkėjų nuostabos.
„Vynai, pavyzdžiui, atkeliauja iš Zarasų, Lietuvos šiaurės, Aukštaitijos, turime labai daug sūrių iš Dzūkijos, dalį – iš Šiaulių krašto, iš įvairiausių Lietuvos vietovių, kaimelių. Iš tikrųjų labai smagu ir norisi prisidėti prie to, kad atsirastų žmonių, kurie norėtų kokybiškai daryti kažkokį konkretų produktą ir jį ištobulinti „iki negalėjimo“ gerai. Mes mokame pakankamai didelę kainą už tą produkciją tam, kad gamintojas iš tikrųjų jaustų vertę jį gamindamas. Dėl to ta galutinė kaina ir gaunasi brangi, bet tai ir yra vertė“, – kalbėjo pašnekovė. Tiesa, kol kas sudaryti žemėlapio, kurioje Lietuvoje dalyje yra daugiausiai vieno ar kito gaminio profesionalų, ji nenori – per anksti.
Lietuviškas grikių, liepų, kreminis medus ar medus su riešutais kainuoja 4,9-6,9 euro, uogų vyno butelis – 11,5-14,7 euro.
Redita neslepia, kad atsiranda ir besistebinčių, kaip lietuviška produkcija gali tiek kainuoti.
„Mes negalime paprieštarauti, bet tai yra natūralu, nes mūsų rinka yra tikrai maža. Vartotojui, aišku, neturėtų dėl tokių dalykų skaudėti galvos, čia labiau prekybininko ir gamintojo galvos skausmas, bet taip yra – rinka labai maža ir savininkas negali realizuoti tiek tos produkcijos, kad galėtų padoriai ir oriai gyventi. Todėl galutinė kaina ir gaunasi ne maža“, – sakė pašnekovė.
Ji pastebėjo, kad krautuvėlėje parduodamus produktus pagaminti reikia įgūdžių, žinių, technologijų, patirties, kuri neatsiranda per kelias dienas.
Kaip pasakojo Redita, apsilankę parduotuvėje žmonės vidutiniškai išleidžia 10-15 eurų, bet išleistą sumą lemia požiūris.
„Galima nusipirkti prastos kokybės sūrio kilogramą ir jį visą suvalgyti, o galima nusipirkti ir mažą gabaliuką, tiesiog paskanavimui. Vienu atveju, tam tikriems dalykams perkame tokius dalykus, kitu – kitokius. Ar mes kepurę su kojine lyginsime? Kiekvienas atlieka skirtingą funkciją“, – sakė pašnekovė, neslepianti, kad jos parduotuvėje lietuviškas sūris gali kainuoti ir brangiau už prekybos centre parduodamą prancūzišką ar itališką gaminį.
Rodo, koks yra lietuviškas gurmė maistas
Pasak Reditos, parduotuvėlėje siekiama pasiūlyti ne kuo daugiau lietuviškų gaminių, o kuo kokybiškesnius produktus, ieškoti derinių, geriausių skonių, plėsti, pažindinti vartotoją su išskirtiniais lietuviškais produktais, apie kurį mažai kas žino.
„Turbūt laikas padarė įtaką ir gaminančių gerus ir lietuviškus produktus netgi trūksta. Mes galėtume realizuoti daug daugiau produkcijos, bet neturime tokios tradicijos kaip Vakarų šalys – Italija, Prancūzija, kai šeimos karta iš kartos gamina tik vieną produktą, pavyzdžiui, vyndariai, sūrininkai, duonkepiai. Jie gamina jį taip gerai, kad ir elitas, ir geriausi restoranai juos užsisako ir jais mėgaujasi. Pas mus tokios tradicijos kol kas nėra. Ji po truputį auga ir tai tikrai džiugu“, – kalbėjo pašnekovė.
Moters teigimu, nėra taip, kad lietuviai vengtų pirkti išskirtinę lietuvišką produkciją.
Turgus Lietuvoje atgimsta
Krautuvėlė jau turi ir susiformavusį savo pirkėjų ratą, produktus iš jos užsako ir restoranai. Vis dėlto išskirti, kokie produktai yra mėgiamiausi, sudėtinga. Kaip pasakojo Redita, itin populiari prekė – sūriai, lietuviški uogų vynai, dovanų žmonės mielai perka ir midų ar lietuvišką duoną. Žmonėms labai įdomu paragauti ir legendinio pienų vyno.
„Nuolat jaučiu nuostabą ir pasididžiavimą, kad ir mes galime puikiai ir skaniai pagaminti įvairiausių kokybiškų produktų, taip yra kaskart atradus kokybišką produktą ar sugalvojus kažkokią koncepciją. Mes patys, pavyzdžiui, sugalvojome ir gaminame „makarūnsus“ (angl. macaroon; tai prancūziškas migdolinis pyragaitis) su subrandintu ožkos sūriu, 5 mėn. brandintu karvės sūriu“, – sakė pašnekovė. Vienas toks pyragaitis parduotuvėlėje kainuoja 1,5 euro.
Ar tai, kad parduotuvėlė įsikūrusi turguje, nepadidina konkurencijos dėl pirkėjų su kitais prekeiviais? Moteris su tokia mintimi sutikti nenorėtų, jos manymu, yra atvirkščiai.
„Gyventojui svarbu patogumas – jam aktualu atėjus į vieną vietą gauti kuo platesnį produktų asortimentą, kai yra mėsos gamintojas, geras daržovių prekeivis, geras sūrio pardavėjas. Tai ir patraukia pirkėjus ateiti“, – kalbėjo pašnekovė, pastebėjusi, kad turgų Lietuvoje laukia atgimimas.
Pasak jos, ši prekybos vieta labai skiriasi nuo įprastų prekybos centrų.
Nevengia ir „Coca-colos“
Ar lietuviškų produktų krautuvėlės įkūrėjos namuose – vien gimtinėje gaminti produktai? Tikrai ne. Moteris neslepia, kad jos tikslas nėra išstumti iš rinkos kitus produktus, o ji pati geria ir „Cocą-colą“. Pašnekovės manymu, jos parduotuvėlėje parduodami produktai atlieka kitą funkcija – yra skirti pasimėgauti, pristatyti, atstovauti šalį.
„Aš lygiai taip pat ir pati dažnai pasvajoju, kaip būtų dabar skanu su kava tą „makarūnsą“ suvalgyti, nes jis tikrai nuostabus ir išskirtinis, bet jis nekonkuruoja su ta pačia „Coca-cola. Jos kitokia funkcija“, – sakė ji.
Moters teigimu, išskirtinė lietuviška produkcija tikrai turi ateitį. Tiesa, jos klestėjimo dar reiks palaukti.
„Tam, kad didžiuotumeisi, turi būti kuo didžiuotis, turi būti tų gaminių, turi susidaryti kritinė gamintojų masė, natūrali jų vidinė konkurencija, turi būti duodama žinia patiems gamintojams, kad jie turi gaminti tokius produktus. Tokie dalykai neįvyksta iš karto, bet jie po truputį auga. Manau, kad kiekviena sveika valstybė didžiuojasi savo produktais ir juo labiau skatina ir svečius ragauti, degustuoti. Mano manymu, čia labai plati sfera ir yra ką veikti ir nuveikti“, – kalbėjo pašnekovė.
Kaip pradėti verslą?
Pati Redita parduotuvėlę įkūrė paprasčiausiai sugalvojusi, kad tokia idėją reikia realizuoti. Per daug laukti ji nerekomenduoja ir kitiems.
„Reikia tiesiog daryti, nes jeigu nedarai, laikas eina ir praeina, atsiranda kitų dalykų, kurie jau tampa prioritetiniais. Dėl verslo kūrimo, jeigu išvis neturi šioje srityje jokios patirties, manau, įvairios institucijos turi patarimų, konsultantus, ir verslo planus galima atsisiųsti. Turbūt tikslingiausia ir būtų rašyti verslo planą, kalbinti, kalbėtis, ieškoti panašių verslų idėjų, kalbinti jų vykdytojus, susirinkti kuo daugiau informacijos ir tiesiog daryti“, – sakė ji.
Tiesa, moteris neslėpė, kad Lietuvoje kurti smulkų verslą – nelengva, o kone pagrindinė kliūtis yra rinkos dydis. Dėl to verslininkai turi taikstytis su mažomis pajamomis ir apyvarta.
„Tiems, kurie pradeda, iš karto rekomenduočiau kokius 3-4 kartus mažinti planuojamas pajamas, nes maža mūsų rinka, ypač mažai žmonių, kurie gali gerus produktus pirkti“, – neslėpė pašnekovė, pastebėjusi, kad iš anksto reikia ir užtikrinti apyvartines lėšas būsimam verslui.
Kitas patarimas – turėti planą ir nuosekliai jo laikytis:
„Jeigu kažkas darytų tokį patį verslą kaip ir aš, siūlyčiau iš karto susiplanavus to ir laikytis, nes versle galimybių yra 1000, o tu turi šią akimirką pasirinkti vieną. Tai gal ir yra sudėtingiausia“.
