Laikosi gilesnėse upėse ir pratekančiuose ežeruose, kur dugnas dumblinas, smėlėtas ar žvirgždėtas ir vidutinė tėkmė. Ji gaudoma užtakiuose, duobėse, riboje tarp švaraus ir drumsto vandens, prie nuskendusių kerplėšų, molio luitų ar akmens, prie stačių krantų po nukarusiomis medžių ar krūmų šakomis. Nakties metu meknė gaudoma ir seklesnėse vietose bei arti krantų. Vasarą pavakariais meknę galima sėkmingai gaudyti ten, kur ji vandens paviršiuje gaudo nukritusius vabzdžius, kartais net iššokdama iš vandens.
Žvejojama museline, spiningu, plūdine, palaidyne, dugnine. Geriausia gaudyti palaidyne ir plūdine. Masalas – trūklio lervos, sliekai, šutinti grūdai, duona, apsiuvos, dumbliai. Masalas turi būti per 3 – 5 cm nuo dugno. Gaudoma rytais ir vakarais. Dugnine meknė gaudoma nuo sutemų iki aušros. Masalas – sliekai. Meknę galima žvejoti ir museline, ypač pavakariais. Stambios meknės pagaunamos ir spiningu. Spininingo masalu dažniausiai renkamasi besisukančios blizgės – mepsai.
Gaudant palaidyne ar plūdine, meknė masalą ima gana staigiai, iš karto panardindama plūdę; šiuo momentu reikia užkirsti. Gaudant dugnine, masalą meknė ima atsargiai ir silpnai tampo valą. Užkirsti reikia tada, kai jaučiamas valo tempimas.
Užkirsta meknė priešinasi gana smarkiai, tačiau kiek pasivarčiusi iškyla į vandens paviršių. Pritraukta prie kranto dar priešinasi, bet greitai nuvargsta ir pasiduoda. Kadangi meknės mėgsta buriuotis, tai vienoje vietoje jų galima pagauti bent keletą. Meknę galima gaudyti ir žiemą, ypač po pirmoje ledo, ir artėjant pavasariui.
