48 m. Davidas Collingwoodas turi laidotuvių biurą Anglijoje. Jis dirba laidotuvių paslaugų srityje nuo devynerių metų – tada plaudavo katafalkus. Pirmas oficialus jo darbas buvo balzamuotojas ir laidotuvių organizatorius.
„Manau, kai tik pradėjau plauti katafalkus ir supratau laidotuvių organizatoriaus vaidmenį, pajutau, kad man tinka šis darbas, – pasakojo vyriškis leidiniui „The Independent“. – Vaikystėje norėjau būti gydytoju kaip tėtis, tačiau susidūręs su laidotuvių reikalų sritimi ir keliais įkvepiančiais žmonėms, pamačiau, kaip profesionalūs laidotuvių planuotojai padeda artimiesiems sunkiausiomis jų gyvenimo akimirkomis. Man nėra didesnio džiaugsmo už rūpinimąsi, už galėjimą surengti deramą atsisveikinimą su žmogumi. Be to, man nesisekė chemija, taigi anksti supratau, kad medicina – ne man.“
Tiesa, laidotuvių organizavimas – nelengva veikla, pabrėžia D. Collingwoodas.
„Sakyčiau, labiausiai paplitusi klaidinga nuomonė – kad laidotuvės liūnas, nuasmenintas renginys, kuriame gedintieji vilki tamsiu drabužius, o katafalkai juodi. Taip nėra. Dabar matome kultūrines permainas šioje srityje.“
Pavyzdžiui, du trečdaliai Jungtinės Karalystės suaugusiųjų norėtų, kad laidotuvės būtų gyvenimo šventė, o ne niūri proga, šermenys – unikalus žmogaus gyvenimo pagerbimas. Na, o D. Collingwoodas kur kas daugiau laiko praleidžia su gyvaisiais nei su mirusiais.
„Bendraujame su artimaisiais, kad suprastume, koks buvo velionis, koks buvo jo darbas, pomėgiai, interesai. Nauji klientai visada sako, kad negalėtų dirbti mano darbo, nes negalėtų visą laiką būti liūdni. Man smagu paaiškinti, kad per šermenis šypsausi daugiau nei kasdieniame savo gyvenime. Nekvatoju, bet šypsausi gedintiesiems, tai parodydamas, kad suprantu, kad jiems tai – vienos iš sunkiausių dienų gyvenime. Mano darbas – palaikyti juos per laidotuves, padėti susitaikyti su tuo, kas įvyko ir galiausiai gyventi su savo sielvartu.“
Per daugelį savo darbo metų D. Collingwoodas prisimena įsimintiniausias akimirkas: „Kartą su trimis vyrais nešė karstą į krematoriumą. Deja, priekyje atšoko bato padas, o ties kulnu liko vietoje.
Matant visiems susirinkusiems į laidotuves turėjau sulig kiekvienu žingsniu aukštai kelti koją, tai reiškė, kad karstas buvo nešamas netolygiai, o sulig kiekvienu mano žingsniu girdėjosi didelis triukšmas. Mano kolegos buvo tikri profesionalai – jie prapliupo juoktis tik tada, kai išėjome iš bažnyčios.“
D. Collingwoodas giria savo kolegų drąsą ir tvirtumą.
„Paskutinis pavyzdys – dviejų mano komandos narių, kurie vieną vakarą sulaukė koronerio skambučio, veiksmai. Važiuodami jie pamatė autoavariją kurioje nukentėjo sutuoktinių pora. Automobiliai iš galo tiesiog apvažiuodavo sukniubusius žmones. Mano kolegos iškvietė greitąją ir užblokavo kelią. Jie kaip įmanydami guodė sutuoktinius, kol galiausiai atvyko greitoji pagalba. Paskui, kai jau galėjo išvykti, jie nuvažiavo vykdyti savo pareigų. Vėliau tą vakarą sulaukėme policijos skambučio – prašė perkelti avarijoje mirusį žmogų į morgą. Šaunieji mano kolegos nusprendė patys pervežti mirusįjį, nes manė, kad tai – jų pareiga. Asmeniškai jiems padėkojau, ir vis tik manau, kad jie nesupranta, kaip didvyriškai tą vakarą pasielgė.“
D. Collingwoodas planuoja parašyti knygą apie savo darbą, apie sukauptą patirtį ir įvairius nutikimus.
