Manoma, kad ji yra vienintelis tebegyvenantis asmuo, gimęs XIX amžiuje. Moteris labai prastai mato ir girdi, o pastaraisiais metais ji beveik nesikeldavo iš lovos ir jau daugiau kaip du dešimtmečius nėra palikusi savo nedidelio buto Verbanijoje ant Madžorės ežero kranto šiaurės Italijoje.
Tačiau geriausiai ją pažįstantys žmonės sako, kad ji tebėra budri, turi gerą humoro jausmą ir tebesidžiaugia gana gera gyvenimo kokybe.
„Mane labiausiai stebina jos atmintis – ji nieko nepamiršta“, – naujienų agentūrai AFP sakė viena iš ją prižiūrinčių slaugių kolumbietė Yamile Vergara.
Jos gydytojas Carlo Bava AFP sakė, kad ji puikiai supranta, kokį sambrūzdį sukėlė jos amžius. E. Morano gimė 1899 metų lapkričio 29 dieną.
„Ji yra labai šviesaus proto, labai dėmesinga“, – sakė C. Bava.
„Ji labai džiaugėsi ir jautėsi pagerbta, kai šįryt gavo sveikinimo telegramą iš prezidento (Sergio) Mattarellos“, – sakė jis.
„Čia buvo atvykusi televizijos komanda ir padovanojo jai gėlių. Ji pasipuošė ir labai didžiavosi. Pozavo fotografui ir netgi paklausė, ar jos plaukai atrodė gerai“, – pridūrė moters gydytojas.
„Taigi, manau, galima sakyti, ji yra geros formos“, – sakė jis.
Kepsnys su krauju, bet jokių daržovių
E. Morano pasiekė tokį garbų amžių, tačiau jos gyvenimas buvo labai sunkus, net palyginus su jos bendraamžiais. Be to, jos mitybos įpročiai neatitinka įprastų medicinos patarimų.
„Suvalgau po du kiaušinius kasdien ir viskas. Ir sausainių“, – sakė ji AFP per interviu praėjusį mėnesį.
Moteris ilgai vengė daržovių, o iš vaisių ji retkarčiais suvalgo tik saujelę vynuogių ar trintų obuolių.
Kiaušinius ji įprato valgyti būdama 20 metų. Tuo metu jai buvo diagnozuota mažakraujystė, o gydytojas patarė suvalgyti po tris kiaušinius per dieną: du žalius ir virtą. Šio įpročio ji laikėsi visą laiką, kol, sulaukus 110 metų, jos apetitas ėmė silpti.
Kol moteris dar turėjo dantis, ji taip pat mėgdavo valgyti vištieną ir kepsnius su krauju.
Jos potraukis gryniems baltymams dera su įpročiu pasmaližiauti: lankytojai dažnai jai atneša italų dažnai per Velykas kepamo pyrago „Colomba“, kuriam naudojama daug kiaušinių ir sviesto, arba panašių kalėdinių gardumynų „Pannetone“ ir „Pandoro“.
Juokas – geriausi vaistai
Tačiau ji nesiruošė paragauti nė vieno gimtadienio torto, kuriuos gavo antradienį.
„Pastarąjį kartą šiek tiek jo suvalgiau, bet po to pasijutau prastai“, – prisipažino ji AFP praėjusį mėnesį.
Tačiau jos gydytojas C. Bava mano, kad moters ilgaamžiškumą lėmė ne neįprasta dieta.
„Manau, jos paslaptis yra genai. Visi jos šeimos nariai gyveno labai ilgai“, – sakė jis.
„Jos dieta būtų sunaikinusi daugelio žmonių kepenis. Tačiau Emma, manau, galėjo net akmenis valgyti – ir vis tiek ji būtų nugyvenusi tokį ilgą gyvenimą“, – sakė gydytojas.
„Galbūt dar svarbiau, kad jos charakteris visuomet buvo labai stiprus. Visada tik ji pati spręsdavo, ką darys, o ko – ne“, – pridūrė jis.
Tuo tarpu Y. Vergara mano, kad moters ilgaamžiškumo paslaptis yra optimistiškas nusiteikimas.
„Aš ją juokinu ir ji mane prajuokina“, – sakė slaugytoja per interviu telefonu.
„Tai jos terapija. Juokas yra geriausi vaistai. Ji tikra komikė, turi labai gerą humoro jausmą. Jei pavadinu ją „savo mažu vaikeliu“, ji atsako: „Ką čia šneki, aš tokia sena kaip Matūzalis!“
Pati E.Morano įsitikinusi, kad jos ilgaamžiškumą lėmė 1938 metais, netrukus po ankstyvos vienintelio sūnaus mirties, priimtas sprendimas palikti smurtavusį vyrą.
Ši santuoka nebuvo laiminga. Prieš daug metų tikroji jos meilė išėjo į Pirmąjį pasaulinį karą ir nebegrįžo.
Palikti vyrą 4-o dešimtmečio Italijoje, kur Bažnyčios vaidmuo iki šiol tebėra labai didelis, buvo nelengva. Vėliau E.Morano neliko kitos išeities, tik dirbti džiuto maišų fabrike, kad sudurtų galą su galu.
„Tais laikais fabrikų darbuotojai nuolat kvėpuodavo dulkėmis, tačiau su jos plaučiais viskas gerai – tai genai“, – sakė C. Bava.