A. Užkalnis. „Tu puikus, bet aš tau nemokėsiu“

Jei esate ne samdomas darbuotojas, o laisvosios profesijos atstovas, dirbantis pats sau, kūrybininkas ir menininkas, šį straipsnį skaitysite su dideliu malonumu.

Žemiau bus aprašyti asmenys, kuriuos jūs pažįstate, bet geriau norėtumėte nepažinti. Tiesą sakant, jei pridėtumėt ranką prie širdies, jūs geriau norėtumėte, kad jų nebūtų Žemėje. Nelinkite jiems mirties: tiesiog visiems būtų geriau, jei jie būtų negimę.

Papunkčiui bus išdėlioti jų pasakymai, kuriuos jūs žinote atmintinai, o taip pat vertimai į žmonių kalbą.

Tai pradedam. Tai tema, kuriai nėra pabaigos: prašinėtojai, kaulytojai, verksniai, zirzalai ir kitokie tipai, kurie gyvena, kaip Dievo paukšteliai, rinkdami tai, kas padėta nemokamai. Kaip šarkos vagia šaukštus ir kitus blizgančius daiktus, kaip blogai išauklėti šunys inkščia prie svečių kojų, nes tikisi kąsnelio, taip ir tie asmenys, kurių Lietuvoje gyvena daug, jie turi vietas, gauna atlyginimus (o kaipgi), ir užsiima tuo, kad vykdo įvairius „projektus“, kurių esmė visada yra paimti, rasti, gauti arba išprašyti kažką nemokamai ir parduoti kitiems už pinigus.

Fotografai žino, kad kartais juos kviečia truputį pafotkinti, dizaineriai pažįstami su situacija, kai jiems siūloma čia truputį pažaisti spalvom ir gal pabandyti kelis šriftus, muzikantai ir dainininkai tiesiog ausyse girdi tą pasaldinto tono telefono skambutį, kai yra čia, žiūrėk, toks neformalus pasiūlymas, nieko ypatingo, o visi kalbėtojai tiesiog tirpsta, kai jiems pradeda kalbėti apie labai smagų renginį, kur jiems patiems turbūt bus labai įdomu.

„Žiūrėk, toks reikalas“ – labai bloga pradžia. Kai kas nors kreipiasi normalaus užsakymo, jis niekada taip nepradeda pokalbio. Kai samdausi fotografą, skambinu ir sakau: „turiu tau darbo“. Kaulytojai niekada nevadina savo prašymo „darbu“, nes net jie žino, kad už darbą yra mokama. „Reikalas“ yra kas kita.

„Prašom talkos“ – nedažnas, tačiau gražus lietuviškas pasakymas. Jį vartoja patyrę kaulytojai, susipažinę su mūsų tautos nematerialiuoju paveldu ir etnografija. Jūsų dabar prašys laiko ir pastangų savo reikmėms, tačiau jie norėtų, kad jūs įsivaizduotumėte, lyg avėtumėte klumpes ir gyventumėte primityvioje kaimo bendruomenėje, ir štai visi kaimynai susirinko derliaus nuimti, nes darbymetį ir akmuo kruta, ir jūs esate vienas tų talkininkų. Jiems gera pasiūlyti su panašiu prašymu kreiptis į taksi įmonę ir pasiūlyti šoferiui patalkavoti, čiutuką pavežėjant iki oro uosto.

„Savanoriškumo pagrindais“ – šiaip jau visus darbus Lietuvos Respublikoje visi dirba todėl, kad nori dirbti. Vergovė ir prievartinis darbas mūsų šalyje uždrausti. Čia norima pasakyti „už dyką“, bet taip nesakoma, nes patiems kaulytojams nuo to nejauku. Jie žino, kad „už dyką“ neskamba gerai. Būtent todėl jie patys dirba už algą.

„Tikimės geros valios“ – vertimas: tikimės, kad mūsų nepasiųs velniop už mūsų įžūlų prašymą. Geros valios žmogus jų skalėje yra tas, kuris nevertina savo laiko ir pastangų ir yra pastumdėlis. Taip, jiems reikia geros valios, nes patys kaulytojai jos akivaizdžiai stokoja. Pats kaulytojas savo užmokesčio niekada nepamiršta. Jei norite pamatyti, kaip princesė persimaino į šėtoną, pabandykite mėnesio gale mielaširdingai severiutei, suokusiai telefonu ir prašiusiai geros valios, sumažinti jos pačios algą dvidešimčia eurų. Nepatariu būti labai arti netoliese, kai ji tikrinsis savo banko sąskaitą.

„Žiūrėkit, čia mes sugalvojom tokią aferą“ – šitas labai geras. Kaulytojas bando pradėti kalbėti iš draugiško suokalbio pozicijų. Jis ne oficialus asmuo, jis dabar toks jūsų draugelis. Kaip iš to anekdoto, kur Paaugliai Sandra su Deimantu guli lovoje, Sandra meiliai glaustosi prie vaikino ir klausia, ar jis nenorėtų kuo nors užsiimti. Deimantas visas laimingas sutinka. „Davai prišikam į lovą“, konkretizuoja pasiūlymą Sandra. Taip ir čia „sugalvojom tokią aferą“, suprask, mes tokie lyg ir šelmiai. Aferos esmė yra ta, kad surinksim pulkelį lengvatikių, kurie dirbs kažką nemokamai, ir tada viską tą renginį, sumanymą, projekčiuką kam nors parduosim. Greitas ir geras pelnas.

„Garantuojame šypseną ir gerą nuotaiką“ – šių gyvačių užkalbėjimų apyvartoje vis daugiau. Užsikrėtę iš liberaliųjų Vakarų kaulytojų jų pozityvumo užkeikimais ir maldelėmis, pasibarstę įgimtu įžūlumu, lietuviškieji kvatokliukai ir kikenytės siūlo jums nupiešti šypsniuką ant lapelio, kas juk daug labiau patraukliau, negu tie visiems pabodę pinigai. Jei kur nors laiške parašyta, kad garantuoja šypseną ir gerą nuotaiką, jums tikrai nemokės nė cento.

„Nuvešim ir parvešim, alkano nepaliksim“ – vertimas: siūlome padirbėti už pavalgymą. Ir dar pavežės iki darbo vietos, kaip tuos pietų Indijos nelaimėlius, kurie Dubajuje stato dangoraižius už pusę dolerio per mėnesį. Juos irgi nuveža iš jų palapinių stovyklos autobusu ir po darbo nuveža atgal (nes svarbiausia – žmogus). Jau mokykloje mokėmės apie patriarchalinį bežemių valstiečių gyvenimą, kur eini pas poną dirbti visą dieną, nieko nemoka, bet užtat pamaitina ir pagirdo dosniai. Kai kitą kartą pas jus namie dirbs statybininkai ir tinkuos sieną, nemokėkite jiems ir pabandykite atsiskaityti kotletais ir viena kita čėrkute karčiosios. Parašykite, kaip sekėsi.

„Bus ir arbatos puodelis, ir smagūs pokalbiai“ – kalbėtojai ir renginių vedėjai šitą ypač mėgsta. Jie stačiai lydosi nuo tokių pasiūlymų. Nė vienas renginio vedėjas namie nėra arbatos gėręs (neišgali), jiems labai nori nuvažiuoti į Kėdainius, ten porą valandų dirbti ir paskui išgerti arbatėlės. Paskui jie pasakoja artimiesiems, kuriems mažiau pasisekė gyvenime, kaip jie gėrė arbatą ir koks jos buvo skonis. Jų darbas yra kalbėti, ir jiems iš esmės yra siūloma dirbti savo darbą ir už tai gauti malonumą, kurį jie patys patirs iš savo pačių dirbamo darbo. Siūlymas: kitą kartą nemokėkite nieko dantų gydytojui, nes jam juk patinka dantis taisyti (kitaip vargu ar būtų pasirinkęs tą profesiją, tiesa?), o gręžimo mašiną ir reples jis ir taip jau turi.

„Mes nesiekiame pelno“ – vertimas: mes nepasiektume pelno, net jei ir siektume. Išsimokėjome sau algas ir dar projekto vadovė nusipirko kompiuterį ir telefoną. Mes ne tik pelno nepasiekiame, mes net ir išlaidų susimokėti nesugebame. Iš esmės, mes esame suknisti nevykėliai, kuriems rankos auga iš subinės, o iš smegenų neauga niekas, nes ten po kaukole labai nederlingas dirvožemis.

„Biudžeto honorarams nesame numatę“ – vertimas: biudžeto honorarams nesame numatę. Retas atvejis, kai pasakyti žodžiai yra tapatūs jų prasmei. Kiek esame girdėję, visi mūsų draugai kaulija, tai prašinėsime ir mes, nes kam mokėti, jei galima nemokėti.

„Mes jau labai daug sumokėjome, ir už patalpas, ir už elektrą, ir už internetą, todėl biudžetukas jau kaip ir tuščias“ – vertimas: už elektrą ir internetą mokėjome, nes nesumokėjus atjungtų, o už patalpas irgi teko susimokėti, kadangi sausio mėnesį sėdėti su savo kompiuteriais lauke ir rengti pasitarimus ant sniego yra šalta. Bet mes manome, kad tu, specialiste, nelabai turi ką mums atjungti, todėl mes tau nemokėsime. Ha ha.

„Nors sumokėti jums negalėsime, bet gausite daug žinomumo, o reiškia, ir komercinių užsakymų“ – vertimas: gausite daugiau pasiūlymų dirbti nemokamai. Jus pamatys šimtai žmonių ir įsimins, kaip atlėpausį pastumdėlį, kuris dirba už dyką.

„Jums bus reklama“ – vertimas: „Mums bus reklama, o jums bus nieko.“ Norėjau parašyti, kad „jums bus šūdas ant pagaliuko“, bet daugumas organizatorių net ir to nesiūlo, nes pasidomėję sužinojo, kad pagaliukus irgi reikia pirkti.

„Ar esate girdėję apie savanorystę?“ – taip, esu susipažinęs su ta idėja, ir būtent todėl dirbu už pinigus. Esu taip pat girdėjęs apie pasprukimą iš parduotuvės su prekėmis, aplenkiant kasą, bet kadangi taip darančius gaudo ir jiems kviečia policiją, tai aš visada susimoku.

„Daugelis jūsų kolegų mums padeda be atlygio“ – vertimas: „mes jau surinkome kelis bestuburius, arba šiaip desperatiškus tipus, ir jūs mums savo išvaizda esate irgi labai panašus į juos, todėl gal norite prisijungti?“

„Padėti“ – vertimas: „dirbti“. Dar kartą, žodžio „dirbti“ yra vengiama, nes su juo pernelyg artimai susijęs žodis „atsiskaityti“.

Pabaigai - neseniai išgirsta frazė, kuri mane pribloškė rafinuotu chamiškumu: „Nors mes nesiūlome jums mokėti, tai nereiškia, kad jūsų nevertiname“. Nuo šitos man nušvito širdis, ir paliko nušvitusi praktiškai iki dabar. Ji buvo tokia pat maloni, kaip vaikinui būna malonu išgirsti iš merginos draugišką siūlymą: „Gal tiesiog likime gerais draugais.“

„Nereiškia, kad jūsų nevertiname“. Aš šitą pabandysiu kitą kartą, kai man atsiųs sąskaitą mobiliojo telefono operatorius. „Jūsų sąskaitos aš neapmokėsiu, bet jūs man labai mieli. Ačiū jums. Aš jus vertinu.“