Pamirštama, kad švietimas nėra vien kurios nors partijos, o dažniausiai – kurios nors jų grupelės ar net vienos personos asmeninis dalykas. Švietimas yra nacionalinis reikalas, valstybinis. Tai galimybė mūsų šaliai ir tautai išlikti, plėtoti intelektinį, kultūrinį potencialą, mokyti/s kurti pilietinę visuomenę, dėti realius teisinės demokratinės valstybės pamatus, etc.
Deja, pamirštama, kad švietimo vadyboje yra ypač svarbus sisteminis, procesinis, situacinis požiūris, gebėjimas identifikuoti problemas ir jas efektyviai spręsti (o dabar daugiau orientuojamasi į situacinius sprendimus ir – geriausiu atveju – į švietimo fragmentus). Iškyla klausimas: Kokia yra visuminė švietimo vizija? Kokia jos filosofija, t. y., koks filosofinis pagrindas ir siekis, kokia švietimo sistemos ir atskirų šios sudėtingos sistemos dalių misija?
Metai iš metų švietimas mėtomas nuo vienos vizijos prie kitos (bent jau bendrajame ugdyme pamestas filosofinis ugdymo pamatas, bendrojo ugdymo programose vyrauja eklektika, o ir misijos požiūriu blaškomasi – tai gimnazijos elitinės, tai visiems skirtos; tai profilinis mokymas, tai individualizavimas ir t. t.). Arba kalbama aptakiomis sąvokomis, kurios neįgyja turininio pagrindo. O pasekmės? Jas rodo ir nacionaliniai, ir tarptautiniai tyrimai, o jie nedžiugina.
Buvo tinklo optimizavimas (neretai ideologizuotas), mokyklos renovuojamos, o dabar kai kurios stūkso tuščios ar pustuštės, netgi parduodamos (Panevėžio atvejis, ir ne tik). Visiškai neaišku, ar šie pinigai bus skirti švietimo reikmėms, ir kaip tai bus daroma. Negi švietimo sąskaita jau bus lipdomos savivaldybių finansinės skylės ar tenkinami galingųjų įnoriai?
Dabar kai kas nori palikti Lietuvoje 2–3 universitetus. Gerai, jei tai bus pagrįsta. Bet ar verta daryti dipolį (Vilnius – Kaunas), o gal prasmingiau galvoti apie nacionalinius ir regioninius universitetus, įtraukiant kolegijas, etc. Negirdėti argumentų... Tačiau ar jie gali būti, jei visuminės švietimo vizijos neturime nė apmatų. Ko tada siekiame tuo švietimu ir jo sistemomis (aukštojo mokslo, bendrojo ugdymo, profesinio mokymo ir kitomis)? Atrodo, kad tiesiog leidžiame sau pakalbėti, o kaip išeis, taip išeis. Neišeis, tai kalti bus surasti. Bet jei kas nors pavyks, tai apie tai bus išdidžiai ir ilgai kalbama, paslepiant neatliktus svarbius darbus. Tik Lietuvos žmonės jau pavargo, daugelis nebeturi vilties.
Dabar visos partijos kalba apie vertybes. Tik apie kokias vertybes (instrumentines, terminalines, transcendentines)? Pinigai irgi vertybė, tik jei partijų ir valdžios žmonėms terminalinės vertybės bus svarbiausios (o toks pavojus yra), tai Lietuva gal dar spėriau išsivaikščios ir išsitautins. O ar žmogus Lietuvoje vertybė? Gal valdantieji vertina tik galią turinčius, bet ne vien ant jų dar laikosi Lietuva...
O kokia ta mokyklinė kasdienybė ne miestuose? Keletas štrichų. Ne vienas ir ne du vaikai pusę septynių ryto laukia geltonojo autobusiuko, kuris surenka mokinius, prieš aštuonias valandas atveža į mokyklą, o po pamokų išvežioja. Pradinukas po pamokų laukia, kol baigsis pamokos vyresniems. Dažniausiai ne pedagogų priežiūroje ruošdamas pamokas ar dalyvaudamas neformaliojo švietimo užsiėmimuose (tam juk lėšų pakankamai nėra), o numetęs sunkią kuprinę leidžia laiką kitaip. Ir ne visada prasmingai... Kaip pradinukas gali sukaupti dėmesį, jei yra pavargęs ir neišsimiegojęs? Ir vaikas, taip norėjęs eiti į mokyklą, pradeda prarasti mokymosi motyvaciją. Ar jis iš tiesų gali tapti deklaruojamo visaverčio ugdymo dalyviu? Ar kas norėtumėte tokioje situacijoje matyti savo vaikus ar anūkus? Abejoju.
O kokie santykiai mokyklose? Dažnai yra tik vertikali komunikacija, stokojama išplėtoto emocinio intelekto, socialinių įgūdžių, etc. (vaikai yra iš įvairių šeimų ir aplinkų). Dar nemaža dalis mokytojų tebedirba pagal mokymo paradigmą ir t.t. Su naujos kartos vaikais dirbti pagal šią paradigmą – tai tolygu slopinti jų mokymosi motyvaciją. Kiek mokyklų iš tiesų kuria savąją kultūrą, ugdymo filosofiją, visų bendruomenės narių ugdymui ir saviugdai palankią aplinką, o ne ją imituoja? Kebli mokytojų situacija irgi turi didelę įtaką jų pedagoginei veiklai.
Pamenu, šviesaus atminimo habil. daktarė M. Lukšienė ne kartą sakė: „Kas iš tų programų ir knygų, jei mokytojai jų neskaitys ir jomis nesivadovaus?“ Šitame kontekste noriu atkreipti dėmesį į du dalykus: nepakankamai kompetentingą Nacionalinio egzaminų centro veiklą, rengiant Valstybinių brandos egzaminų užduotis, jų vertinimo normas bei kitus testus. Juose yra net dalykinių klaidų, o tai galvos skausmas ir atsakomybė mokytojams, nes tarsi jie neparengė Jo Didenybei egzaminui ar kitiems testams. Tai daugelis aukštesnėse klasėse ir pluša pagal egzaminų programas ar užduotis, numetę bendrojo ugdymo programas. Klausimas – kam tada jos reikalingos? Ar tikrai ta vienkanalė egzaminų sistema šiandien aktuali? Gal ji jau atliko savo užduotį ir pagaliau ją reikia keisti?
Kitas dalykas yra vadovėliai. Puiku, kad plėtojama jų pasiūla, bet vadovėliai pasirodo su daugybe klaidų. Be to, ir užduočių orientavimas į žemesnius pasiekimų lygius nėra sveikintinas. Vadovėliai teigiamai įvertinami, ir siūloma jais naudotis. Čia tai visiškai nesuprantama. Nejau nėra profesionalių žmonių, kurie iš tiesų gali įvertinti mokyklinį vadovėlį, o gal čia tiesiog tik neprofesionalus verslas, ir tiek? Tiesa, šiemet spalio mėnesį atnaujinti vadovėlių vertinimo kriterijai. Gal situacija pasikeis.
Prisiminkime, kad ekspertui dera vertinti, kas pasakyta, kodėl tai pasakyta ir kaip tai dera su perspektyva, o ne tai, kas pasakė ar nurodė, kaip vertinti... Toks ekspertas yra ne ekspertas, o prisitaikėlis. Vidutinybė, tūlas biurokratas netoleruoja profesionalumo, nes tikri ekspertai yra neparankūs jų asmeniniams ar grupiniams siekiams, ypač jei tai susiję su lėšomis (dažniausiai struktūrinių fondų).Tikri ekspertai ar ekspertinė institucija būna profesionalūs, bet paprastai neturi galios. Tad neretai, jei neatitinka sprendimus priimančių žmonių įnorių, tai į jų ekspertinius pasiūlymus nekreipiamas dėmesys. Tad ir neaišku lieka, kas turima omenyje, kai kalbama apie profesionalus... Ar jie iš viso reikalingi, o gal tik trukdžiai biurokratams?
Štai Geros mokyklos koncepciją rengė savo srities profesionalai. Įdomu, koks likimas ją ištiks. Juk Geros mokyklos koncepcija pradėta kurti prie liberalų, baigta 2013 m., bet tuometinis ministras jos nepasirašė. Kita tos pačios partijos ministrė, supratusi šios Koncepcijos svarbą, 2015 m. gruodžio mėn. ją patvirtino. Koncepcija buvo svarstyta bemaž visose savivaldybėse, įvairiuose renginiuose, ją rengė ir tobulino mokslininkai, praktikai, tėvai, kitos suinteresuotų asmenų grupės, ji buvo svarstyta bendrame Lietuvos švietimo tarybos ir LR Seimo Kultūros, švietimo ir mokslo komiteto renginyje. Mokyklos (gal ne visos, negaliu teigti, kad šimtu procentų) pritarė. Ši Koncepcija tęsia Tautinės mokyklos idėją, yra aiški, suprantama – tai tarsi žemėlapis mokyklos kūrimui, kurį tereikia įgyvendinti. Tam reikalinga daugelio dokumentų, o ypač mentaliteto kaita. Ar pavyks? Tikėkimės.
Gaila, bet švietimas ir toliau skęsta imitacijų ir simuliakrų liūne. Išeitis labai aiški – dera baigti su skirstymu į savus ir svetimus, būtina visiems susitelkti ir susitarti dėl visuminės švietimo vizijos, jos filosofinio pagrindo. Tada ieškoti įgyvendinimo galimybių. Žinoma, galima ir toliau draskyti, fragmentuoti, vėl lipdyti švietimo sistemos dalis pagal asmeninius ar grupinius įnorius. Tik tada siūlau susimąstyti ir apie personalinę moralinę atsakomybę, ir apie Lietuvos ateitį. Tai mūsų valstybės ir tautos išgyvenimo klausimas. Dabar daugelį metų skamba graži deklaracija, kad švietimas yra valstybės prioritetinė sritis. Deja, taip nėra, tad būkime realistai, Lietuvos piliečiai, neleidžiantys neatsakingai elgtis su svarbia, Lietuvos perspektyvą kuriančia sritimi.