„Žaliojo cunamio“ jėgą pajutau savo kailiu. Dzūkijos apygardoje po pirmojo turo jaučiausi tvirtai – vieninga komanda, atkaklus darbas, solidus atotrūkis (30 proc. vs. 21 proc.), bet galiausiai pralaimėjau nelabai kur matytam LŽVS kandidatui 45 proc. vs. 55 proc. (antrajame ture papildomai gavau tik 1100 balsų, kai mano varžovas prisidėjo 4000 balsų).
Sutinku, kad antrojo pasirinkimo teorija gali geriausiai paaiškinti tai, kas atsitiko („visi prieš konservatorius“). Bet svarbesnis klausimas – kokios priežastis lemia tokį „antrąjį pasirinkimą“. Andrius Kubilius kalba apie „gyventojų nostalgiją praeičiai“ ir Rusijos propagandą, kuri siekia aktualizuoti teigiamą sovietmečio vertinimą. Sutinku (tą rodo ir sociologiniai tyrimai), kad stiprindamas pro-sovietinę nostalgiją Kremlius siekia išlaikyti Lietuvą savo kultūrinėje – civilizacinėje erdvėje, nes tokiu būdu auga tikimybė pritarti Rusijos vykdomai politikai.
Tačiau tie patys sociologiniai tyrimai atskleidžia, kad sovietmečio ilgesys Lietuvoje yra gerokai sumažėjęs. Nacionalinės rinkiminės studijos apklausos duomenimis, 2012 m. pabaigoje 37 proc. gyventojų visiškai sutiko / sutiko su teiginiu, kad „Sovietiniais laikais buvo gyventi geriau negu dabartinėje Lietuvoje“, ir tik 17 proc. su juo nesutiko (Ainė Ramonaitė, "Kas ilgisi sovietmečio? Ekonominio statuso, socialinės aplinkos ir vertybinių nuostatų įtaka sovietinei – antisovietinei skirčiai Lietuvoje").
Tuo metu Rytų Europos studijų centro užsakytoje ir „Baltijos tyrimų“ 2016 m. vasarą atliktoje apklausoje jau tik 26 proc. respondentų visiškai sutiko / sutiko, o 42 proc. apklaustųjų visiškai nesutiko / nesutiko su teiginiu, kad sovietmečiu gyvenimas buvo geresnis, nei nepriklausomoje Lietuvoje. Dar daugiau – naujausi 2016 m. tyrimai rodo, kad socialiai jautresnis ir mažiau saugesnis gyventojų sluoksnis nėra labiau pro-rusiškai nusiteikęs. Ir tai yra didelis skirtumas nei lyginant su tautinėmis bendrijomis, kur jaučiasi koreliacija tarp žmonių pajamų ir požiūrio į Rusijos vykdomą politiką.
Tad sovietinės nostalgijos klausimu visuomenės būklės pagerėjimas akivaizdus, bet politinio protesto potencialas ir naujų gelbėtojų paieškos niekur nedingo. Kodėl?
Atsakymai, ko gero, slypi kitur. 22 proc. Lietuvos gyventojų patenka į skurdo rizikos zoną, esame vieni iš liūdnai pirmaujančių ES pagal socialinę atskirtį, vidutinė pensija yra mažesnė nei Latvijoje ar Estijoje, sparčiai virstame vieno miesto valstybe (Vilniuje šiuo metu sukuriame jau 40 proc. šalies BVP) su tuštėjančiais regionais. Todėl visiškai pritariu Vladimirui Laučiui, kad rinkimus rezultatus ir dar vieną naują protesto bangą lėmė „socialinio teisingumo poreikis bei nusivylimas socialiai nejautria neoliberalia politika.“
Ką daryti? TS-LKD turi tapti ne vien didmiesčių, o visų Lietuvos regionų partija. Plane Lietuvai rašėme apie Lietuvos regioninės politikos modelį, kuris mažintų „dviejų Lietuvų“ takoskyrą. Deja, ko gero, nesugebėjome jo įtikinamai pateikti rinkėjams, kurie ir vėl dairėsi alternatyvų. Nepaisant to, per artimiausius ketverius metus turime pademonstruoti, kad norime ištiesti ranką socialiai jautriausiems Lietuvos gyventojams. Šia linkme mus veikti įpareigoja ir tai, kad tikrosios socialdemokratijos Lietuvoje nėra.
Tam turime ir puikių pavyzdžių: dabartiniai Vokietijos valdantieji, Krikščionys demokratai, įgyvendina socialiosios rinkos ekonomikos modelį. Jo šaknys – krikščioniškosios etikos ir žmogaus sampratoje, jungiančioje du svarbiausius principus – laisvą rinką ir ekonominę etiką (socialinį teisingumą). Praktikoje tai reiškia, jog rinka remiasi liberaliais paklausos ir pasiūlos dėsniais, tačiau valstybės svertų pagalba neleidžiama įsivyrauti vienam ar keliems veikėjams, kurie iškreiptų ekonomikos veikimą. Todėl dedamos didelės pastangos skatinant smulkųjį šeimų ir bendruomenių verslą. Greta to veikia ir antrasis polis – socialus jautrumas ir etika, nepaliekantys nuošalyje jaunų šeimų, neįgaliųjų, senjorų, kitų socialiai jautrių grupių, kurios yra skatinamos pagal galimybes įsitraukti į bendros gerovės kūrimą.
Ar žinote, kad net 70 proc. Vokietijos ūkininkų balsuoja ne už kokius nors žaliuosius ar kairiuosius, o už A.Merkel krikščionis demokratus?
Jeigu sprendimų nerasime, po ketverių metų vėl galėsime kalbėti apie pro-sovietinę nostalgiją ar ironiškai svarstyti visuotinės rinkimų teisės trūkumus, bet esmės tai nekeis – nauji gelbėtojai vėl dominuos Lietuvoje.