Akcija atvedė naujų veidų. Galerija – tik studijuok.

Bet dabar tie, kurie buvo akcijos dalininkai, stebisi: juk tai esą žmonės, kurių NIEKAS nepažįsta!

Taip, tai tie, kurie nesėdėdavo Dėmesio centre, nedalyvavo Baltųjų pirštinių akcijose, pan.

Šachmatų partija, pradėta po svarbiausiu valstybės stogu, davė proporcingai priešingą rezultatą nepaisant įžymių šou vedėjų. Ir šiandien jau nežinia, kokia yra vertybinė konservatorių partijos pozicija: sprendžiant iš veiksmų, sąžiningiausia ten būtų jungtis su liberalais, ir bendra jėga nemokamai turės rinkos tyrimų institutą prognozėms pranešti. Mat tas, kuris atvedė krikdemus pas konservatorius, jau liko užribyje – ten, kur jam kadaise sakiau, kad atsidurs, susijungęs.

Kadangi p. Degutienė – „neprakeiktoji tarp prakeiktųjų“ – neįtiko į partijos pirmininkus, dabar daug ką yra galima versti už pralaimėjimą jaunajam veidui. Čia jam pačiam pasirodo proga pamatyti, kuris yra koks (kaltinant – ir šioks toks bendrosios nesėkmės atpirkimas). Nes, nenuėjus į koaliciją, atsiveria bendroji Nežinia. Mat nepatekusieji – kur jaunesni – kažkur gali vertybiškai pakrypti... Jauni žmonės juk nori, kad būtų pergalė greita. O štai svajotos ministrų kėdės išslysta.
Kadangi p. Degutienė – „neprakeiktoji tarp prakeiktųjų“ – neįtiko į partijos pirmininkus, dabar daug ką yra galima versti už pralaimėjimą jaunajam veidui. Čia jam pačiam pasirodo proga pamatyti, kuris yra koks (kaltinant – ir šioks toks bendrosios nesėkmės atpirkimas). Nes, nenuėjus į koaliciją, atsiveria bendroji Nežinia. Mat nepatekusieji – kur jaunesni – kažkur gali vertybiškai pakrypti... Jauni žmonės juk nori, kad būtų pergalė greita. O štai svajotos ministrų kėdės išslysta.
Prof. Andrius Vaišnys

Na, X tikriausia ne toks didelis kaip socialdemokratams, kuriems, taip niekad per ketvirtį amžiaus ir nebuvus kairiaisiais, atsivėrė grėsmė išnykti – čia jau rezultatas ne „ant durniaus" (cituojant tūlą Bronių, kuris taip savo vaidmenį rinkimuose sako planavęs). Nebent... nebent imtų ir pagaliau pasistvertų samdomo žmogaus gynimo idėjos. Tačiau tai labai brangu visomis prasmėmis.

Dėl paprasto žmogaus, net dėl paprasto vaiko Lietuvos viešojoje erdvėje įmanoma tik pliurpti – nieko daugiau. Na, žinoma, labdaros koncertų pertraukose.

Apskritai visa, kas sureikšminta viešojoje erdvėje – mokslo, švietimo, korupcijos bei kitos temos – tai dėl akių, ant bangos. (Debatuose to klausinėjama, todėl su viešaisiais ryšiais, rektoriais bei ekonomistais galima pasitarti ir teisingai atsakyti).

Ar tikrai norime teigti, kad profesionali politika – tai ta, kuri N šio amžiaus metų yra iki šiol? Jeigu jos aukštasis principas – panieka partinei sistemai...

Bet vis tiek sakoma ironiškai – „gelbėtojai“ atėjo: kas jie čia tokie?? ELITAS jų nepripažins...

O kas klausia?

Tikrai: ar tik nesinori manyti, kad elitas – tai „Mes“, kurie norėjome, kad viskas vyktų atsakingai. „Mes“, kurie esą jau susikonstravome viešąją erdvę ir manome, kad lemiame? Įsitikinę, kad „mūsų“ klauso, paiso, nes darome įtaką.

Per plauką Naujoji Vilnia būtų po 25 m. tyčia išrinkusi deklaravusįjį, kad savi Sausį šaudė savus. Ko gero, kaip tam tikrą protestą, nes sostinėje, kaip ir už jos yra tokių neprestižinių rajonų, kur net vandentiekio komunikacijos ne visur pasiekia. Kaip man sakė vienas ten gyvenęs a.a. TV kritikas, „kam ji rūpi“.

Miestą tvarkyti galima rodyklėles statant, o galima šaligatvius tiesiant. Bet negana to – rinkimų naktį nuskambėjo pastaba, kad nugalėtojai esą skleidžia nacionalsocialistinę ideologiją. Na, tik užsieniams beliktų pasigauti! Jei nepagavo, tada imti ir jiems parašyti...
Namie įdomiausia tai, kad „žalieji valstiečiai“ (?) pristatomi kaip žmonės nuo žagrės nuėję. Jų lyderiai va tokie... ne tokie turėjo būti. Pažiūrėkite į veidrodžius – o kas jau ten turite ant sienų šeimos herbus? O jei ir yra – tai juk tik įdomybė, retai Lietuvos politikoje pravarti. Bet budintieji politologijos drugeliai, nuolat mušą sparneliais į politikos langą, kad tie ne tie, kaip ir vienos tiesos apžvalgininkai, turėtų matyti, jog nė viena jėga čia senokai neturi vedlio, stulpo, kolonos – tik sostus. O juose – tik žmonės, turtingesni nei rinkėjas, ir tiek.
Prof. Andrius Vaišnys

O čia jau prasidėtų Lenkijos formatas, kadangi mūsų ELITAS irgi šnypščia, kokia ta Lenkijos vyriausybė ir anokia, imdamas už tikrą pinigą tuos baltus dramblius, kuriuos Briuselyje pripučia patys Lenkijos liberalai, būdami opozicijoje. Na, ir tiek to: ar pirma čia šio amžiaus valdžia su kaimynine šalimi nesusikalba.

Namie įdomiausia tai, kad „žalieji valstiečiai“ (?) pristatomi kaip žmonės nuo žagrės nuėję. Jų lyderiai va tokie... ne tokie turėjo būti. Pažiūrėkite į veidrodžius – o kas jau ten turite ant sienų šeimos herbus? O jei ir yra – tai juk tik įdomybė, retai Lietuvos politikoje pravarti.

Bet budintieji politologijos drugeliai, nuolat mušą sparneliais į politikos langą, kad tie ne tie, kaip ir vienos tiesos apžvalgininkai, turėtų matyti, jog nė viena jėga čia senokai neturi vedlio, stulpo, kolonos – tik sostus. O juose – tik žmonės, turtingesni nei rinkėjas, ir tiek.

Todėl neskandinkime bent žodžiais vardan tos TOS, nes demokratijos taisyklės neužtikrina nuolatinio paveldėjimo sėdėti lordų rūmuose. Kažkada atrodė žymiai, žymiai baisiau: eteris buvo pripildytas p. Agurkich, žiniasklaida visai pakančiai už adekvačius pinigus elgėsi. Ir „nieko“.
Dabar juk visa atrodo... skaidriau.
Kaip pamoka.

„Susitars – nesusitars“ – tai jau antrasis jos etapas. Trečiasis turi du variantus: būti arba rinkti iš naujo.

Platono „Valstybėje“ buvo ir vis tiek liks toks atsakymas: „Argi galėtumėte įtikinti tuos, kurie visai nenori jūsų klausyti?“. Neskaitėt?

Tuomet priimkit didelę ačių, kad perskaitėt.