Žinoma, yra ko nukabinti nosį, kai jau prisimatavai nugalėtojo vainiką, o jis ėmė ir nuplaukė tolyn upe. Tiek ilgai (bemaž visus ketverius metus) pagal prezidentės receptūrą, su prokuratūros, slaptųjų tarnybų pagardais ir žiniasklaidos uogytėmis buvo kepamas kadencijos pabaigtuvių šventinis pyragas, bet šit jį kemša už abiejų žandų niekuo neprisidėję prašalaičiai. Apmaudu, bet ne tragedija.
Ir vis dėlto tragedija. Kieno tragedija?
Neabejotinai geriausia moderni Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) rinkimų kampanija įtikino visuomenę, pasiekė jaunimo širdis. Ja patikėjo ir patys konservatoriai. Jaunasis lyderis, jau rinkimų kovos metu padaręs milžinišką pažangą, apsuptas tokių pat patrauklių bendraamžių, socialiniais tinklais tiesiogiai bendraujantis su milžiniška jaunimo auditorija- šalin, seniai, į didžiosios politikos sceną žengia jaunoji karta.
Tačiau, atidžiau pažvelgęs į TS-LKD rinkimų sąrašo trisdešimtuką, suvoki, kad tai viso labo senas veidas po meistriškos plastinės operacijos. I. Degutienė, A. Kubilius, R.Juknevičienė , J.Razma, A.Ažubalis, K.Masiulis, A.Anušauskas,S.Šedbaras, M.Adomėnas, A.Bilotaitė, V.Aleknaitė- Abramikienė, V. Stundys ir t.t. Plieninė konservatorių kohorta, perėjusi ugnį ir vandenį, laiko išbandytas ir nugludintas partijos branduolys , priimantis svarbiausius sprendimus.
Keletas išimčių( I.Šimonytė, D.Kreivys ir A.Matulas, su keliais naujais veidais laimėję savo apygardose) tik patvirtino taisyklę – TS-LKD elitui rinkimai , ypač antrasis turas, virto tikrų tikriausia Baltramiejaus naktimi( vis dėlto jo dauguma saugiai nutūpė į Seimą atsarginiu parašiutu- partijos sąrašu).
Vargu ar čia konservatoriams vertėtų kaltinti save arba kitus- nebent visuomenės nuomonės tyrėjus, sociologus ir politologus, iš kurių nė vienas nenuspėjo šios tendencijos. Negailestingos tendencijos, kuri ne mažiau nusiaubė ir kitų didžiausių parlamentinių partijų elitą. Arba, tiksliau pasakius, nomenklatūrą.
Jau pirmasis rinkimų turas išguldė Darbo partijos gvardiją, gerokai praretino socialdemokratų pagrindines figūras, kai kuriems veteranams, iki tol nepažinusiems pralaimėjimo kartėlio, dar palikdamas šiokių tokių vilčių. Pasirodė, kad tų vilčių būta tuščių.
Antai Liberalų sąjūdžio, po visų skandalų tikro šių rinkimų laimės kūdikio, vedliai pernelyg nepuolė džiūgauti dėl palyginti sėkmingų rezultatų. Mat visi lyderiai, išskyrus Vitalijų Gailių , gavo į kaulus, partiją bent vienmandatėse apygardose tempė mažai kam žinomi kandidatai iš liberalų sąrašo apačių ar provincijos gūdumų. Prarastas Vilnius, o elitas negali gyventi niekur kitur, tik Vilniuje.
Mano šviesaus atminimo bičiulis a.a. Algirdas Patackas Vilniaus politinę aukštuomenę bemeilijo ironiškai vadinti ne elitu, o bomondu (nuo prancūzų k. „beau monde“- gražus pasaulis) .
Šiuose rinkimuose pralaimėjo ne kairė ar dešinė, o bomondas- su savo apmokėtais reitingais ir užsakytomis prognozėmis, politologais ir komentatoriais, etatiniais TV debatų dalyviais ir įtakingiausiais laidų vedėjais. Visa politinė klasė, į kurios rekrūtus, nesiginu, esu įsirašęs ir aš.
Gražu buvo pažiūrėti, kaip šitie Pilypai iš kanapių be gailesčio doroja reitingų lyderius, politikos vilkus, partinę nomenklatūrą, neklausdami, dešinioji ji ar kairioji.
Man žavu, kai niekam nežinomas jaunuolis Šeškinėje pergali politikos senbuvį, buvusį užsienio reikalų ministrą, arba nepatyrusi jaunoji konservatorė paguldo ant menčių Naujojoje Vilnioje įgudusį politinių technologijų profesionalą.
Kuklus inteligentiškas Seimo narys Kęstutis Bartkevičius per visą kadenciją nesulaukė kvietimo į nacionalinį transliuotoją (LRT), ne mažiau inteligentiškas Algimantas Dumbrava - net per per dvi (išskyrus VRK apmokėtas agitacines laidas). Tačiau abu iš periferijos kilę politikai, kiekvieną savaitgalį iš sostinės skubantys namo, sutriuškino savo varžovus. Ko vertos politikų pastangos Vilniaus bomondo vakarėliuose pozuoti lyg pramogų verslo tuštybės mugės manekenai, kas savaitę šmėžuoti TV ekranuose, net ir neturint ko pasakyti?
Po šių sensacingų pribloškiančių rinkimų rezultatų tūlam dingojasi, jog slysta žemė iš po kojų. Tačiau jau netrukus paaiškės banali tiesa: valdžią sunku iškovoti, bet dar sunkiau ją išlaikyti.
Vien todėl neverta tikėti apokaliptinėmis pranašystėmis ar skubintis užsakinėti nekrologus paskiroms partijoms ir visai politinei sistemai . Tai ne pasaulio pabaiga- tik dar vieni demokratiški rinkimai, nors ir be didesnių vaizduotės pastangų prilygstantys žemės drebėjimui. Tokio sukrėtimo, tokio dinamizmo, kai maišosi, keičiasi vietomis viršūnės ir žemumos, Lietuvai seniai reikėjo.
P. s. Dar dėl reitingų, kurie nė iš tolo nepranašavo, kad krašto politikos formuotojai bus masiškai pasodinti ant atsarginių suolelio. Netgi sakoma, jog nepajudinamai aukščiausi reitingai suklaidino ir užliūliavo socialdemokratus, kurie dėl to arogantiškai nekreipė dėmesio į artėjančios katastrofos ženklus. Bet tie patys reitingai metų metus kartojo skandalingiausią faktą , kad pagal Lietuvos žmonių pasitikėjimą Seimas ir politinės partijos stabiliai užima dvi paskutiniąsias vietas. Ir šie rinkimai tai pagaliau patvirtino su kaupu. Žaibas trenkė.