Ar tikrai lenkai neprisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės?
Plačioje visuomenėje yra giliai įsišaknijęs mitas, kad lenkiškai kalbanti bajorija nutolo nuo lietuviakalbių valstiečių. Tiesiog tapo šaka, atskilusia nuo tautos. Vėliau kovojant dėl nepriklausomybės jie rinkosi ne Lietuvą, bet Lenkiją, rengė sąmokslus prieš jauną Lietuvos valstybę ir kartu su Varšuva atėmė Vilnių.
Viskas buvo žymiai sudėtingiau. Naujausi tyrinėjimai rodo, kad lenkiškai kalbanti bajorija taip pat buvo Lietuvos patriotai. Ir labai skausmingai priėmė tai, kad jie buvo jau vadinami lenkais. Netikite? Štai citata iš Woinilowicz laiško „Vilniaus žinioms“, kuris buvo parašytas 1906 metais:
„Ar mažai pražuvo lietuvių, lenkiškai kalbančių, ant kartuvių, nuo kulkų, Sibire, ar jie žuvo už Lenkiją? Ar aš buvau Sibire ir netekau turto ir daugiau, negu turto, nes netekau savo kūdikio, ir visą gyvenimą kankinuosi. Žuvome už Lietuvą, nes lietuviais esame. Laikraščiai tik erzina nervus, vadindami mus lenkais“.
Deja, lenkiškai kalbantys lietuviai taip ir nebuvo priimti naujoje Lietuvoje. Tačiau kodėl apie tai kalbame pasakojime apie Stefaniją Pranculytę? Pasiaiškinkime jos kilmę. Jos tėvas buvo lenkas ir netgi bajoras. Ir Stefanija Pranculytė tai prisimindama pabrėžia su pasididžiavimu.
Jos pirmoji kalba buvo lenkų. Būdama vaiku ji daugiau kalbėjo lenkiškai, o ne lietuviškai. Situacija šeimoje priminė dažną lietuvių šeimą – tėvas buvo lenkų bajoras vedęs lietuvaitę, kuri iš pradžių net nemokėjo lenkiškai. Dėl to kildavo netgi komiškų situacijų: „Vaikai pradėdavom lenkiškai kalbėt, bet tėvas sakydavo, ko nešneki lietuviškai. Taikėsi tėvas prie motinos, bet motina irgi paskui lenkiškai išmoko.“
Tačiau nepaisant visko, Stefanija atėjus laikui pasirinko Lietuvos Respubliką ir prisidėjo prie Lietuvos kariuomenės. Tačiau ji tikrai prisiminė savo šaknis jau būdama Lietuvos kariuomenėje, kai savanoriai kalbėdavo apie lenkus: „Mes tik sakydavom, kad tupi lenkas ant kalnelio. Viens, du, trys ir paskui eisim mušt lenkus. Aš sakydavau, kad nemušk. Po to dar bučiuotis eisim“.
Beje, dar viena įdomi detalė. Jau vėliau, 1928 metais, Stefanija Pranculytė susiruošė stoti į Kauno universiteto medicinos fakultetą ir turėjo užpildyti anketą. Prie grafos „Tautybė“ įrašė taip: „Krikščionė“. O prie grafos „Tikyba“- „Romos katalikė“. Kodėl toks keistas atsakymas apie savo tautybę? Tiesiog S. Pranculytė nenorėjo įvardinti savęs kaip lenkės, tačiau taip pat ji negalėjo išsižadėti ir lenkiškų šaknų, todėl ir įrašė, kad jos tautybę – „krikščionė“.
Kelias į Lietuvos kariuomenę
Tėvai dukterį išleido į akušerių mokyklą. Dirbant ir besimokant prasidėjo I Pasaulinis karas. Kaip ir daugelis to meto lietuvių, ji atsidūrė Rusijoje. O ten jai teko pasiblaškyti po įvairias vietas. Jos medicininis išsilavinimas lėmė, kad ji tapo gailestingąja sesute, kuri prižiūrėjo sužeistus karius.
„Mus laikė pabėgėliais, tai siuntinėjo po įvairias vietas. Iš pradžių prie apkasų kasimo, po to buvau žinomo advokato Plevako dvare, ten punktas buvo ir ten rusiški pulkai su lietuvių karininkais. Buvo toks Adamkevičius ir važiuojant traukiny kalbėjau su Trečiokaite lietuviškai. Tas prieina ir sako: „o jūs lietuvaitės ir nebijot lietuviškai kalbėt?”
Tačiau tada prasidėjo bolševikinė revoliucija. Karas rusams buvo baigtas, o Stefanija atsidūrė vokiečių ligoninėje. Iš ten grįžo į Lietuvą. Ši buvo nualinta, miestai sugriauti: „Grįžau pas motiną, o jau kitą dieną buvau išsiųsta dirbti į ligoninę”. Specialistų trūkumas buvo didžiulis. Ligoninėje buvo gydomi karo belaisviai. Tuomet moteris ir nusprendė prisijungti prie savanorių.
„Kai pasišalino vokiečiai, jau buvo nuojauta, kad Lietuva taps nepriklausoma. Stojau į kariuomenę“, - atsimena savanorė. Lietuvoje tuo metu trūko mediciną išmanančių žmonių, medicinos sesučių, kurios galėtų rūpintis sužeistaisiais.
Taigi Lietuvos kariuomenės pradžia buvo labai sunki. Tačiau viską nusvėrė jaunystė. Tuo metu daugiau nei pusė Lietuvos gyventojų buvo jaunesni nei 25 metų. Tada visiškai kitaip atrodė Lietuva. Jaunatviškas entuziazmas viską nugalėjo. „Kaip jaunas, taip durnas. Jam nieks nerūpi absoliučiai. Puolė, krito ir pražuvo. Niekad į galvą neįėjo to, ar aš pasensiu, ar būsiu invalidas, ar kas nors atsitiks. Niekad jaunas žmogus apie tai negalvoja. Eina kaip pasiutęs.“
Savanorių kasdienybė
Be jokios abejonės, kariuomenėje, kur tiek daug jaunų vyrų, merginos susilaukdavo dėmesio: „Jei aš jiems nusileisiu, tai reiškia aš jiems simpatizuoju. Kiti mano, kad pabučiuoja ir čia jau laimė. Ne. Aš atidirbau ir man nereikėjo. Pavargusi pareidavau ir guldavau kaip negyva.“
Tačiau kur kas įdomesnes detales pašnekovė atskleidžia paklausta apie savanorių nuotaikas:„Vyrai nuolat sakydavo: eisim, mušim ir užmušim tą bolševiką. Vokiečiams jie buvo palankesni. Vis vien daug padėjo. Ir ginklus davė, ir amuniciją atidavė“.
Valstybė dosniai atsilygino už Lietuvą kovojusiems savanoriams. Kiekvienas savanoris gavo žemės ir miško. Nemaža dalis, kuri kilusi iš žemdirbių, čia įsikūrė ir patogiai gyveno iki pat 1940 metų. Kitiems, tiesa, greitas uždarbis buvo malonesnis dalykas: „Kiti savanoriai išleido ant niekų tą žemę. Paėmė, pardavė, gavo aštuonis tūkstančius ir pragėrė.“ Greta žemės, kiekvienam savanoriui ir jų šeimos nariams buvo garantuojamas nemokamas mokslas.
Šis interviu buvo darytas 1979 metais Čikagoje. Lietuva tuo metu buvo okupuota sovietų. Ir jos paklausė apie didžiausią norą. Štai ką ji atsakė: „Nieko aš nenoriu. Aš tik noriu, kad Lietuva būtų nepriklausoma.“ O taip pat ji numatė, kokios problemos atsiras Lietuvai atkūrus nepriklausomybę: „Tik žinoma prasidės trintis. Amerikonai lietuviai norės į valdžią įlįsti.
Jie viską turi padėti aniems, kad jie ten viską tvarkytų. Niekas tokiu patriotu nebus kaip ten. Tenai jie prikentėjo.“
Laidą „Istorijos detektyvai“ žiūrėkite kiekvieną antradienį 22:30val. per LRT TELEVIZIJĄ.