Spalio 8 d. Vokietijos užsienio reikalų ministras Frankas Walteris Steinmeieris pareiškė, kad dabartinė situacija tarp Rusijos ir JAV yra pavojingesnė, nei buvo Šaltojo karo metu. Jo teigimu, „klaidinga manyti, kad situacija – kaip Šaltojo karo metu. Dabartiniai laikai kitokie, kur kas pavojingesni.“
Kadangi dauguma laiko Šaltojo karo laikotarpį pavojingesniu, F. W. Steinmeierio nuomonė gąsdina. Svarbu suprasti, ką jis sako, ne tik todėl, kad jis – galingos valstybės užsienio reikalų ministras, bet ir todėl, kad jis – protingas vyras.
Interviu F. W. Steinmeieris kalbėjo apie Rusijos intervenciją į Siriją, santykių atšalimą su JAV ir kiek aprimusią, bet vis dar pavojingą konfrontaciją dėl Ukrainos. Žvelgiant į dvi konfrontacijas tarp JAV ir Rusijos (Vokietija neturi tiek karinės galios, kad turėtų įtakos šiam balansui), kiekviena situacija gali baigtis tiesiogine JAV ir Rusijos karinių pajėgų konfrontacija.
JAV vis dar palaiko norinčius nuversti B. al Assado režimą, o Rusiją jį gina. Šiuo metu didžiausiame Sirijos mieste Alepe vyksta mūšiai. Rusijos ir B. al Assado režimo karinės pajėgs siekia perimti miesto kontrolę. JAV laiko Alepą prieš B. al Assadą kovojančių sukilėlių bastionu ir nenori, kad miestas kristų.
JAV turi galimybę pamėginti blokuoti Rusijos ir B. al Assado pranašumą. Rusija turi nuspręsti, ar likti ir kovoti, ar trauktis. Nė viena pusė nežino kitos pusės intencijų, tačiau abi pusės įsitikinusios, kad kova dėl Alepo labai svarbi, o ga net lemiama. Tyčia išprovokuoto konflikto tikimybė reali, o netyčinio susidūrimo tikimybė irgi didelė.
Sirija nėra žūtbūt svarbi nacionaliniam Rusijos ar JAV saugumui. Ji nėra visiškai nesvarbi, tačiau pralaimėjimas ar kapituliacija nepakeis įtakos (tarp Rusijos ir JAV) pasidalijimo. Žinoma, tai turėtų įtakos psichologiniam ir politiniam suvokimui, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje suvokimas galiausiai nusileidžia didesne karinei ir ekonominei galiai. JAV gali sau leisti atsitraukti. Rusams būtų sunkiau, bet jie galėtų sugalvoti priežasčių suretinti ar apskritai sustabdyti išpuolius.
Ukrainoje situacija pirmiausia susijusi su Rusija, paskui – su JAV, todėl ji kur kas pavojingesnė nei Sirijoje. Rusijai Ukraina su šalyje dislokuotomis karinėmis pajėgomis yra didžiulė grėsmė nacionaliniam saugumui. Amerikai tai – antrinės svarbos klausimas, kuris gali tapti pirminės svarbos klausimu. Kaip jau rašyta, po Antrojo pasaulinio karo JAV užsienio politikos pagrindas buvo neleisti jokiai valstybei dominuoti Europoje ir Rusijoje, nes <...> tai keltų grėsmę Amerikos interesams. Na o Rusija, grįžusi į pradinę poziciją, su potencialu dominuoti Europos žemyne, taptų pirminės svarbos klausimu. Jei Rusija įsiveržtų į Ukrainą ir pasinaudotų ja kaip baze, iš kurios grasintų buvusioms pavaldžioms valstybėms, situacija taptų grėsminga. Na bet nuo tokio scenarijaus skiria keli žingsniai, o net jei taip ir nutiktų, tiesioginės grėsmės visam Europos pusiasaliui nebūtų.
Šaltojo karo metu tikimybė, kad sovietai užgrobs Vakarų Europą, atrodė visiškai reali. Kadangi JAV gynė Vakarų Europą iš toli, jos karinės pajėgos, skirtos kovoti su sovietų kariuomene, buvo mažesnės. Taigi dalis JAV strategijos, bent jau oficialiai, buvo pasitelkti branduolinius ginklus, tiek strategiškai, tiek kovos lauke, siekiant sustabdyti sovietų puolimą. Taigi jei sovietai būtų puolę, Amerikai būtų tekę anksti pasitelkti branduolinius ginklus. Iš tiesų Europos gynimo klausimas virto klausimu, kas laimėtų branduolinį keitimąsi, nes tai lemtų Vakarų Europos ateitį, o visuotinio kataklizmo fone sumenkintų šį klausimą.
Todėl Šaltasis karas netapo karu, kuriame šaudoma. Sovietai ir amerikiečiai kartu su sąjungininkais ar pavaldžiaisiais atsidūrė egzistencinėje krizėje. Jei nebūtų buvę branduolinių ginklų, sovietai, apsupti amerikiečių sąjungininkių struktūrų, būtų siekę prasiveržti. Smūgis į Vakarus būtų sumažinęs jiems daromą spaudimą ir sujudinęs galių balansą pasaulyje. Kiekvienas karas – rizika, bet nekariauti irgi rizikinga. George'as Friedmanas tikina nemanantis, kad karo būtų buvę įmanoma išvengti.
Taip nutiko ne dėl branduolinių ginklų. Kiekviena pusė suprato kitai pusei svarbiausius geopolitikos klausimus. Tiek sovietai, tiek amerikiečiai kovoje statė ant kortos vienodai, ir vieni, ir kiti nebūtų pralaimėję pirma nepanaudoję visų turimų ginklų, įskaitant branduolinius. Didelė tikimybė, kad kilęs karas būtų greitai virtęs branduoliniu, abi pusės puikiai suprato, kad niekas nėra vertas tokios rizikos.
Jei karai nejudina pirminių ar didžiulių interesų, nėra grėsmės, kad jie peraugs į branduolinius karus.
Straipsnio autoriaus manymu, F. W. Steinmeieris norėjo pasakyti, kad didžiulės baimės ir interesai paradoksiškai sumažino konflikto tikimybę (Šaltojo karo laiku), nes padidino branduolinio karo grėsmę. Šiuo metu nė vienas trinties taškas tarp Rusijos ir JAV nėra joms pirminės svarbos. Geriausiu atveju, Sirijos – abiem yra antrinės svarbos klausimas, Ukraina svarbi tik Rusijai. Dėl to tikrai negali įsiplieksti branduolinis karas, taigi kiekviena pusė rizikuos labiau, nei būtų rizikavusios Centrinėje Europoje Šaltojo karo metu.
Taigi dabartinė situacija kur kas pavojingesnė, nes ant kortos statoma mažiau. Statant mažiau, mažėja rizikos ir didėja rimto konflikto tarp JAV ir Rusijos karinių pajėgų tikimybė. Šaltojo karo metu tiesioginio susirėmimo nebuvo, bent jau didesnio masto. Taigi branduolinio karo rizika mažesnė, tačiau tiesioginio konflikto rizika didesnė. Tai būtų tiesioginis karas. Žvelgiant į tolimą perspektyvą jis netgi galėtų tapti branduoliniu karu. Staigaus posūkio į branduolinius ginklus tikimybė nebeapima krizių pradinėse stadijose. Pavojingiausios – nedisciplinuotos krizės.
F. V. Steinmeierio pastebėjimai atrodo svarūs. Tik visiškai neaišku, ką jis ketina daryti. Jis – Vokietijos, Europos centrinės valstybės užsienio reikalų ministras. Vokietija tektų vykdyti JAV sąjungininkės įsipareigojimus, kurių vykdyti ji nenori. Greičiausiai Vokietija stengtųsi sušvelninti JAV ir Rusijos konfrontaciją. Galimas susitarimas dėl Ukrainos, tačiau abejotina, kad rusai ar amerikiečiai yra gyvybiškai suinteresuoti dėl Sirijos.
Ar Vokietija skelbia, kad pasaulio politikoje imasi aktyvesnio vaidmens nei buvimas tarpininke? Šios krizės kelia klausimą, ką darys Vokietija. Šis klausimas turi nerimą keliančią praeitį. Bet jei Vokietijos užsienio reikalų ministras kalba Vokietijos vardu, toks klausimas atrodo visiškai logiškas.