– Ponia Šimonyte, pirmą kartą per 20 metų vienmandatėje apygardoje, Vilniuje, rinkimus jūs laimėjote jau pirmajame ture. Tikėjotės tokio rezultato?
– Antakalnio gyventojai turėjo iš ko rinktis, bet neslėpsiu – tikėjausi laimėti. Tačiau, kad pavyks jau pirmajame ture, tikrai daug negalvojau. Viena vertus, reikia, kad ateitų tam tikras procentas rinkėjų, kita vertus, pusę atėjusių rinkėjų reikėjo įtikinti balsuoti. Dėl to nebuvau tikra, nes be manęs varžėsi dar 10 kandidatų. Dabar sutaupėme šiek tiek pinigų, antro turo nereikės ir nebus nesusipratimų skaičiuojant balsus.
– Kokia buvote kandidatė? Dirbote aktyviai, lankėte žmonės namuose?
– Lankiausi, bet palyginti nedaug. Ėjimas pas žmones daugiau prasmės turi tiems kandidatams, kurie mažiau žinomi, kuriems reikia prisistatyti. Man Antakalnyje daug prisistatinėti nereikėjo.
– Kaip žmonės reaguodavo, kai atidarę duris pamatydavo jus?
– Buvo visokių situacijų. Kai kurie labai nustebdavo, buvo ir tokių, kurie žegnojosi, nes jiems buvo labai didelis netikėtumas. Sakė, kad televizorius atėjo į namus. Aš jau seniai gyvenu Antakalnyje, mėgstu vaikščioti pėsčiomis, žmonės daugelyje viešų vietų yra mane matę, kalbinę. Manau, galėjau sau leisti šiek tiek mažiau aktyvią rinkiminę kampaniją negu kiti kandidatai.
– Kas lėmė jūsų sprendimą eiti į Seimą, tvirtai pasukti į politiką? Daug kam jūsų sprendimas buvo netikėtas.
– Man pačiai tas sprendimas buvo netikėtas. 2012 metais, po kadencijos, buvo siūlymų ir minčių, bet tada, vadovaudamasi savo mėgstamu Šveiku, pasakiau, jog politika – tai jaunesnio amžiaus vaikų žaidimas, aš rasiu ką veikti, ir radau. Bet pernai pajutau, kad atsibodo. Buvo apstu visokiausių skandalų, vijūnėlės, vandens parkai ir panašiai. Tas klegesys su daug kalbėjimo ir mažai turinio išvedė iš kantrybės. Pagalvojau, kad reikia imti ir pabandyti, nors puikiai suprantu, ką veikia Seimas, ką gali ir ko negali Seimo narys. Bet reikia bandyti užuot sėdėjus ant tvoros, mosikavus kojomis ir visus kritikavus.
– Tačiau jūs labai apribojate savo pasirinkimo galimybes susitapatindama su viena politine jėga. Finansų ministre tapote ne todėl, kad priklausėte kažkuriai partijai, o dėl kompetencijos, prieš tai padarytos karjeros. Lietuvos banke valdybos nare taip pat tapote ne dėl priklausymo partijai. O dabar galimybės yra ribotesnės?
– Finansų ministro postas buvo politinė pareigybė. Jei ta politinė pareigybė yra konjunktūroje, kuri tau visiškai nepriimtina, aš nelabai įsivaizduoju, kokiu specialistu turėtum būti, kad galėtum tokį politinį postą užimti. Yra vertybės, yra dalykai, kurių negali priimti. Aš esu iš tų senamadiškų žmonių, kurie netiki specialistais – dievais ir angelais, nusileidžiančiais iš dangaus, kurie staiga sugeba priimti sprendimus, kad visiems būtų gerai. Manau, kad politika yra daroma per politines partijas. Jei nusprendi eiti į politiką, reikia apsispręsti, kuri politinė jėga tau artimiausia.
– Jūs jau tapote partijos nare?
– Ne.
– Kodėl? Jūs ką tik sakėte, kad reikia apsispręsti, bet dar neapsisprendėte?
– Mano santykis su Tėvynės sąjunga nėra didelė paslaptis. Narystė partijoje, mano manymu, nėra labai svarbus dalykas. Svarbu, su kokiais žmonėmis esi. Aš nesu su visais – šiandien su vienais, rytoj su kitais, kurie man pasiūlys kažkokią geresnę poziciją. Ne, yra būrys žmonių, kuriais aš pasitikiu ir galiu kartu dirbti.
– Ponia Šimonyte, iš jūsų viešų pasisakymų galima spręsti, kad jūs esate liberalių pažiūrų žmogus. Ar jums priimtina būti vienoje kompanijoje kad ir su Rimantu Jonu Dagiu, Vilija Aleknaite-Abramikiene, tai yra su tais asmenimis, kurie konservatorių partijoje yra pagarsėję kaip radikalai beveik visais klausimais, kurių jų kas nors klausia?
– Lietuvoje mums dažnai nesiseka susitarti, kas yra liberalių pažiūrų žmogus. Susidaro įspūdis, kad liberalių pažiūrų žmogus turi atitikti tik du kriterijus: teigti, kad mokesčiai turi būti maži ir sakyti, kad kunigai nesikištų į privatų gyvenimą. Mano manymu, liberalizmas yra kur kas daugiau. Manau, kad su visais žmonėmis galima bendrauti. Jei kai kuriais socialiniais klausimais mano požiūris yra mažiau radikalus negu kolegos Rimanto Dagio, tai man netrukdo su juo bendrauti.
– Panašu, kad įvyko tam tikras lūžis Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkėjų gretose, nes daug jų balsavo už žmones, kurie iki tol dar nebuvo žinomi. Kuo jūs tai aiškinate? Naujų žmonių poreikis, kurį sena partija patenkino?
– Manau, yra kelios priežastys. Jaunesni rinkėjai rinkosi žmones, kurie aktyvūs socialiniuose tinkluose, kuriuos pažįsta asmeniškai ir panašiai. Bet partijoje yra nemažai jaunų politikų, kuriuos neblogai žino ir vyresni rinkėjai – pavyzdžiui, Mykolą Majauską, Radvilę Morkūnaitę. Žmonės, kalbinti gatvėje po rinkimų, sakė, kad norisi jaunų, naujų politikų. Galbūt kartų kaita buvo ir vyresnių rinkėjų pasirinkimas.
– Paburkime ateitį. Jūs, be kita ko, esate minima kaip šešėlinė sveikatos apsaugos ministrė. Norėtumėte ridenti tokio dydžio akmenį?
– Andrius Kubilius mane išmokė labai geros mantros: lengvi keliai – ne mūsų keliai. O rimtai kalbant, tai yra viena sričių, kurioje padarius pokyčius, žmonės tai pajaustų labiausiai. Tai yra sritis, kuriai reikės vis daugiau pinigų, nes visuomenė sensta, reikia daugiau paslaugų, atsiranda nauji vaistai, kurie būna labai brangūs ir t.t. Pažiūrėkite į bet kurią Vakarų valstybę ir pamatysite, kad išlaidos sveikatos apsaugai kyla aukštyn. Bet iki to laiko, kol pradėsime kalbėti apie didesnius pinigus sveikatos apsaugai, reikia atsakyti į klausimą, kaip su turimais pinigais pasiekti geriausią rezultatą. Nemanau, kad dabar taip yra.
– Bet sveikatos apsaugos ministro batai gali labai greitai nutrinti kojas. Jei efektyvinsime tinklą, tolinsime paslaugas nuo žmonių. Tai pykdys žmones, nors būtų ir efektyvu. Pavojinga situacija?
– Taip. Tačiau ar eini į politiką, norėdamas ilgiau joje išlikti, ar kažką padaryti? Aš tikrai nesu pirmasis variantas ir tikrai noriu kažką padaryti ir žinau, kaip tai padaryti. Žinau, kad šioje sistemoje yra daug žmonių, norinčių pokyčių.
– Jūs pati norėtumėte tokio iššūkio – sveikatos apsaugos ministro posto?
– Manęs tai negąsdina.
– Jei Tėvynės sąjunga formuotų vyriausybę ir jei kas nors jūsų klaustų, kokio posto norėtumėte, tai būtų sveikatos apsaugos ministro postas? Jūsų pavardė yra minima ir tarp kandidatų į finansus ministrus?
– Finansų ministerija yra tas pats vanduo. Nežinau, ar antrą kartą į jį įbridusi, galėčiau kažką labai prasmingo padaryti. O dėl sveikatos apsaugos, esu viena iš trijų kandidatų. Žiūrėsime, kokia bus koalicija, būsime joje ar ne. Bet jeigu toks variantas būtų, taip, aš priimčiau šį iššūkį.
– Manau, esate susipažinusi su partijų programomis. Ar įmanoma suderinti valstiečių ir žaliųjų, liberalų ir konservatorių iš esmės nesuderinamas programines nuostatas, ypatingai liberalų ir kitų partijų? Ar galima rasti kompromisų?
– Mano patirtis sako, kad politikoje kompromisams pasiduoda labai daug radikalių nuostatų. Kad ir kalbant apie 2008 metus, kai visi turėjo kažkokių savo raudonų linijų. Tačiau tada situacija buvo kita, tai palengvino susitarimus. Dabar yra kitaip. Bet jei žmonės nori padaryti realų pokytį, reformą vienoje ar kitoje srityje, reikia susitarti, kas yra reformos Vytis ir riteris ir leisti jam tą reformą padaryti.
– Kitaip tariant, esmė yra žmonės, o ne tai, kas parašyta programose?
– Žmonės yra labai svarbu. Ir dabartinė vyriausybė, ir prieš tai buvusi stokojo to, kad ministras, darydamas, pavyzdžiui, švietimo reformą galvotų: tai yra mano, aš už tai sergu, man reikia. Jei visi sutaria, kad ši reforma yra labai svarbi, kad ją turime padaryti nedelsiant, galbūt kitus, ne tokius reikšmingus dalykus, galima suderinti derybų keliu.
