Kad nekiltų abejonių, pinigų priėmėjai dažnam klientui pateikdavo ir ilgiausią sąrašą įmonių, viešbučių, sanatorijų, bankų, priklausančių kompanijai.
Prisipažinsiu, kai 1995 metų pradžioje pasklido gandai apie Holdingo kompanijos bankrotą, supratau, kad santaupos jau prarastos. Bet vilčių atgauti indėlius liko. Jas daugeliui indėlininkų patvirtino teismai.
Deja, antstoliai neskubėjo vykdyti teismo nutarties. Tai tęsėsi tol, kol... 1997 metų spalio pabaigoje Vidaus reikalų Tardymo valdyba neatsiuntė pranešimo, jog "ieškovas" jau yra ne "Investicinės Kauno holdingo kompanijos" "indėlininkas", o "šios įmonės kreditorius", turįs "teisą dalyvauti pats (arba per įgaliotą atstovą) ir balsuoti kreditorių susirinkime"...
Matyt daugeliui susidarė (toks ir liko) įspūdis, jog Kauno holdingo kompanija ir buvo mūsų valdžios organizuota taip, kad jos vadovai, apvogę žmones, išvengtų atsakomybės.
Tuo patikėti verčia ir tai, jog kompanijos vadui Gintarui Petrikui buvo leista išvykti į Rusiją.
Čia jam Aleksandro Davidovo vardu buvo išduotas pasas, ir jis, jau kaip Rusijos pilietis, iš pradžių nukeliavo į Meksiką, o iš ten į JAV.
Tik prieš metus G.Petrikas buvo suimtas.
Stebina tai, kad JAV Temidė, ištremianti kiekvieną imigrantą dėl menkiausio savo biografijos fakto slėpimo, tarsi visai nereagavo, kad G.Petrikas į šalį atvyko su svetimos valstybės suklastotu pasu.
Plačiau apie tai skaitykite "Lietuvos žiniose"