Cirkininkas V. Mickevičius ieškojo auditorijos, kurią domintų cirko subtilybės, tačiau, nesuradęs norinčiųjų mokytis, atėjo į labiausiai grotesku dvelkiančią vietą – kalėjimą. Kaip pasakoja pats Viačeslavas, kalėjimo atmosfera pakeitė jį iš esmės. Artistas nuteistiesiems kursus vedė nuo 2015-ųjų rugsėjo iki 2016-ųjų birželio. Per tą laiką, Lukiškėse sutikti žmonės apvertė aktoriaus vidinį pasaulio suvokimą ir parodė, kad net ir tarp aukščiausių sienų, slypi džiaugsmo natos.
- Kodėl sugalvojote vesti cirko kursus Lukiškių kalėjime?
- Kartą tiesiog gavau laišką iš tokios merginos, kuri užsiima labdaringa veikla. Ji pasakojo, jog susirado mane internete ir pasiūlė pravesti cirko kursus kaliniams. Aš pamaniau, kodėl ne? Tuo metu mane buvo pagavęs pyktis, nes kaip tik buvau paleidęs reklamą apie cirko kursus, skirtus vaikams. Tačiau negavau jokio atsako, supratau, kad jaunimo tai nedomina. Tad sugalvojau eiti ten, kur manęs tikrai lauks ir kam tai bus aktualu ir įdomu.
- Kaip jus pasitiko?
- Nuvažiavau į Lukiškių kalėjimą, atvedė mane į jų valgomąjį ir manęs ten jau laukė apie 70 susidomėjusiųjų. Prisimenu, jog tikrai bijojau ir jaučiausi nejaukiai stovėdamas prieš juos. Aš pradėjau pasakoti, kuo užsiėmu ir pastebėjau, jog minioje yra kokie 3 dominuojantys asmenys, kurie po kiekvieno ištarto žodžio stengiasi mane kažkaip pašiepti. Aš susiėmiau ir parodžiau, jog nesu kažkoks pastumdėlis ir labai diplomatiškai pareiškiau, kad su manim taip nebus šnekama. Tuomet jie nurimo ir aš jau galėjau pasakoti, kokie tai bus kursai ir kokių triukų aš juos išmokysiu.
Beaiškinant pastebėjau, jog auditorija sunkiai supranta, ką aš pasakoju. Nieko nuostabaus, juk cirko triukų neišmokstama stovint prie lentos. Tuomet pasakiau, kad darysim taip: aš susitarsiu su vadovybe, jog leistų man parodyti valandos trukmės pasirodymą, kur atliksiu triukus, išmoktus per aštuoneris metus. Pamatę pasirodymą gyvai, nuteistieji galės patys išsirinkti jiems patikusius cirko elementus.
- Kokį mokymo inventorių pasirodymui galėjote įsinešti į kalėjimą?
- Patikra, kaip priklauso, labai griežta. Po savaitės pas juos į vidinį kiemą atvykau su klounišku automobiliu, kurio gale sukasi milžiniškas raktelis. Automobilyje turėjau siaubingai daug daiktų, tad kalėjimo apsauga vykdė griežtą inventoriaus patikrą. Liepė užvažiuoti ant duobės, šunys uostė kiekvieną plyšelį, ieškojo, ar neįsivežiau draudžiamų daiktų. Pasijutau kaip po padidinamuoju stiklu.
Visą inventorių, kurį planavau atsivežti, turėjau smulkiai aprašyti dokumentuose ir paaiškinti, kam daiktai bus naudojami. Žinoma, jokių žongliravimo peilių ar ugnies fakelų net neėmiau. Tad susikroviau žongliravimo kėglius, kaladėles, kamuoliukus, kojūkus, paaukštinimo bokštelius, balansavimo lentas ir kelis vienračius.
- Kaip įvyko pasirodymas kalėjimo erdvėje?
- Kai rodžiau savo šou, girdėjau atsiliepimus iš kalinių lūpų, kad jie liko pakerėti. Prisipažino, kad kai kurių elementų nėra matę net per televizorių. Tačiau aš aiškiai jutau, kad pasirodymą darau ne vaikų darželyje ar cirko palapinėje. Kiekvieną žingsnį saugojo pareigūnai ir šokinėjo su šunimis aplink mane. Tenka pasisukti kažkur, o apsauga jau prie manęs. Tad su šypsena sakau, jog visą pasirodymo laiką jaučiausi kaip Michaelas Jacksonas, nes dar tokios apsaugos gyvenime neturėjau.
- Su kokia nuteistųjų grupe leido dirbti?
- Po pasirodymo norinčių liko 20 asmenų. Juos ten vadina darbo grupe. Tai yra tie, kurie yra įvykdę nesunkius nusikaltimus. Įkalintieji yra pasirašę sutartis, kad atlikdami bausmę jie dirba dirbtuvėlėse, kur gamina įvairius daiktus ir už pavyzdingą elgesį turi galimybę į laisvę išeiti anksčiau.
Prasidėjus mūsų kursams, aš per dieną spėdavau apmokyti po du žmones. Kitą kartą kai apsilankydavau, matydavau, jog tuos triukus moka jau keturi! Tiesiog, kol manęs nebūdavo, jie apmokydavo vieni kitus. Tokia įdomi tendencija tikrai mane džiugino. Mačiau, jog jiems tai yra įdomu.
- O kur konkrečiai vyko jūsų užsiėmimai?
- Mums leido vesti pamokas kalėjimo vidiniame kieme, sporto aikštelėje. Ten kaliniai gali žaisti krepšinį, futbolą, užsiimti kitomis sporto šakomis.
- Kokių cirko elementų mokėte kalinius?
- Pradžioje - važiuoti vienračiais. Kadangi tai nėra pats lengviausias elementas, mano mokiniams sekėsi prastai. Dar buvo laiko trūkumas, nes užsiėmimams buvo skirtos 2 valandos. O kai yra tokia situacija, esi priverstas įjungti fantaziją ir verstis iš padėties.
Pamačiau, jog teritorijoje stovi tokie specialūs vežimėliai su aukšta rankena, skirti kroviniams pervežti. Nusprendžiau griebti tą vėžimėlį ir pasiūlyti mokiniams laikytis už tos rankenos ir su vienračiu minti į priekį. Po kurio laiko, taip bestumdydami tą vežimą, jie įgavo pasitikėjimą, galiausiai paleido tą rankeną ir išmoko kuo puikiausiai riedėti vienračiu.
Visus daiktus, kuriuos atsinešiau mokymams,ten ir palikau, nes ateidavau kelis kartus per savaitę, o visą likusį laiką užduodavau "namų darbus". Praktika šioje srityje labai svarbi. Tad savarankiškam mokymuisi buvau palikęs tris vienračius, šešis kėglius, žongliravimo kamuoliukus. O praėjus žiemai, treniruotėms atnešiau kojūkus.
- Kokios emocijos aplankė vedant kursus kalėjime?
- Tiesą pasakius, nejutau jokios įtampos. Ateidamas į Lukiškių kalėjimą, užmiršdavau, kad esu tokioje aplinkoje. Dirbant su įkalintaisiais, kartais jausdavausi kaip kokiam pensionate, nes sukurta atmosfera visiškai nepriminė mano baisių įsivaizdavimų apie šias įstaigas. Tie patys nuteistieji į mano pastabas reaguodavo adekvačiai, klausydavo mano patarimų. Niekada nekildavo kažkokių ginčų. Tik prisimenu tokią kuriozinę situaciją, kuri dar dabar priverčia nusišypsoti.
Mokiau vieną kalinį vaikščioti kojūkais, o tuo metu į kitą aikštelės pusę nuskriejo žongliravimo kamuoliukas. Aš liepiau sėdėti tam žmogui ant suoliuko, kol aš nubėgsiu kamuoliuko. Nubėgau, atsisuku ir matau, kad tas vyras stovi ant tų kojūkų ir eina link manęs. Išsigandau, nes pamaniau, kad tuoj plosis visu svoriu į žemę ir pamokos tuo pasibaigs. Tad surėkiau jam: „Sėsk!“. Į atsaką išgirdau tik: „Ne, aš vaikščiosiu, man ir taip dar du metus sėdėti liko“. Tokie žodžiai man buvo priminimas, kad nuteistieji taip pat moka pasijuokti iš savęs.
- Kokiai amžiaus grupei priklausė jūsų mokiniai?
- Iš tų dvidešimties žmonių buvo jaunuolių, kuriem dar tik 18 metų, o buvo vienas vyras, kuriam jau 50. Nežiūrint į amžių, visi pasitempę, sportiški, ištvermingi, raumeningi vyrai. Paradoksalu tai, kad būtent tie paportavę vyrai nežiūrėjo į mano kursus kaip į pajuoką. Pabandę jie suprato, kad tai lygiai toks pats sunkus sportas, kaip ir kilnoti svorius sporto salėje. Net matydavau, jog tie, kurie iš pradžių skersuodavo į mane, po kažkurio laiko patys prisijungdavo prie treniruočių.
- Kaip pasikeitė jūsų požiūris į kalėjimą?
- Kadangi aš vedžiau kursus, kurie motyvuoja šypsotis ir dovanoti džiaugsmą, viduje suvokdavau, kad pasiilgstu kalėjimo. Su pačiais nuteistaisiais rasdavome bendrą kalbą, juokaudavome. Iš tikrųjų, pamačiau kalėjimą kitomis spalvomis. Tačiau prašydavau savo mokinių, kad šie nepasakotų man, kodėl atlieka bausmę kalėjime, nes nenorėjau pradėti skirstyti žmonių pagal jų klaidas.
Aš ateidavau su konkrečia užduotimi, laiko tam turėdavau nedaug ir per tas kelias valandas stengdavomės išmokti kuo daugiau. Nes cirko triukai - tai ne važiavimas dviračiu. Jeigu dvi savaites nesitreniruosi, tavo kūnas užmirš judesius ir nebegalėsi to taip greitai pakartoti.
O pati kalėjimo vieta man leido suprasti daug naujų dalykų apie save. Kadangi ateidamas ten, pas apsaugą turėdavau palikti visus asmeninius daiktus, aš neturėjau galimybės dirstelti į telefono ekraną ir pasinerti į interneto plotmes. Tad likęs akistatoje su savimi ir nuteistaisiais, pastebėdavau, kaip jie moka džiaugtis paprastais dalykais, primindami man, kad aš galiu mėgautis smulkmenomis kiekvieną dieną nesureikšmindamas jų.
Supratau, ką iš tikrųjų reiškia laisvė. Aš galiu nuvažiuoti į kiną, jei sugalvosiu – aplankyti draugą sode. O jie sėdi ten ir mato tik tas pačias sienas, vaikšto per tą patį grindinį.
Pamenu, jog tik atėjo pavasariški šilti orai, stovim rūkom su vienu iš įkalintųjų ir girdžiu tokius žodžius: „Gerai būtų prie ežerėlio dabar“. Pagavau save mąstant, jog koks ežeras, šalta juk dar, bet atkutęs suvokiau, jog aš tai galiu dabar pat nuvažiuoti prie ežero, o jam tai tėra tik svajonė.
Po to žiniasklaidoje ėmiau sekti naujienas, dėmesį kreipdavau ten, kur įvykdytas koks nusikaltimas ir nusikalteliui būdavo skirta kažkiek laiko laisvės atėmimo bausmė. Smalsia akimi perskaitydavau komentarus, kur kaip iš gausybės rago pylėsi žmonių nuomonės ir linkėjimai ilgesnių metų kalėjime.
Tačiau ar žmonės suvokia, jog tas asmuo atbus savo laiką kalėjime ir išeis į laisvę? Juk vis tiek giliai viduje visuomenė tikisi, jog kalinys išeis pasikeitęs ir nebedarys to, ką seniau darydavo. Todėl mano kursai ir yra skirti saviugdai, pozityvo dovanojimui.
- Ką kalėjime sėdintys žmonės turi, ko neturi laisvėj esantys?
- Laiko. Mes visuomet skundžiamės, kad mums trūksta laiko nueiti į sporto klubą, pradėti kažkokią mėgstamą veiklą, o ten to laiko tiek, kad iš to nuobodulio sumąstysi imtis įvairiausios veiklos. Net kai vykdavo mūsų užsiėmimai, ateidavo kitų nuteistųjų, kurie negali treniruotis kartu su mumis dėl sveikatos problemų, bet jie sėdėdavo ant suolelio, stebėdavo ir siuvinėdavo. Už kalėjimo sienų slepiasi nemažai nagingų žmonių.
- Ar jautėsi potencialas pas nuteistuosius?
- Galiu pasakyti, kad mokiniai buvo labai imlūs. Aš pats nesuvokiau, kaip jie taip žaibiškai supranta tas cirko disciplinas ir noriai mokosi. Matėsi, kad veiklos jiems labai trūksta. Tad gavę tokią progą išmokti kažką kardinaliai kitokio, jie nuoširdžiai stengėsi. Mus stebėdami darbuotojai pasakodavo, kad praskaidriname dieną savo užsidegimu. Žinoma, aš suvokiu, kad čia esantys vyrai atlieka bausmę už neteisingus pasirinkimus gyvenime, bet dabar jie mokosi skleisti gėrį ir juoką, tai tarsi reabilitacija jų sielai. Aš juk nesugalvojau įsteigti kažkokio medžiotojų būrelio, kur mokyčiau juos šaudyti į judančius taikinius.
Nematydavau ir tokios bjaurios savybės kaip tinginystė. Net žiemos metu vis tiek atsirasdavo tų, kas nori mokytis ir per sniego pusnis minti vienračiu. Beje, jiems buvo labai svarbi mano asmeninė nuomonė, prašydavo patarimų. Tokia savybė mane keistai paveikė, pakeičiau sustabarėjusią nuomonę apie kalėjime sėdinčiuosius.
Subyrėjo stereotipai, nes lankantis kalėjime supratau, kad niekada nereikia nuvertinti žmogaus. Juk daug kas iš mūsų esame susidarę neigiamą nuomonę apie tokius veikėjus, kurių raumenys sprogsta iš po striukių, rankas puošia tatuiruotės, ant kojų sportinės kelnės su trimis juostomis. Neretas pagalvoja, kad toks žmogus neturi nei lašo gailesčio, supratimo ar jautrumo.
Man teko sutrupinti savo nusistatymus, kai būtent tokius vyrus mačiau sėdint ant vienračio, kurie besimokydami važiuoti laikėsi už rankų kitiem dviems ir maudavo į priekį su šypsena, su vaikiška energija.
Aš pats kartais pajuokauju, kad dabar užsiauginsiu konkurentus, nes labai stiprų potencialą jaučiau iš trijų asmenų. Tad net kai išeis tie žmonės į laisvę, aš mielai juos priimčiau į savo cirko trupę.
- Gal galite atskleisti, kas finansavo šiuos kursus?
- Didžioji dalis tai buvo mano savanorystė. Taip pat, šitiems kursams buvo skirta 300 eurų iš JAV Valstybės departamento ( US Departament of State) . Už tuos pinigus nupirkome teniso kamuoliukų ir už likusią sumą suorganizavome tėvo dieną, kuri buvo birželio 1-ąją dieną. Buvo leista ateiti įkalintųjų šeimoms su vaikais, kur jie galėjo pamatyti kalinių cirko pasirodymą. Išnuomavome gražią cirko uždangą, cukraus vatos mašiną ir spragėsių aparatą. Sukurta atmosfera buvo pripildyta vaikiško džiaugsmo ir jautrių akimirkų.
- Ar planuojate sugrįžti?
- Taip, tokia mintis tikrai yra. Turiu mintį grįžti į kalėjimą nuo spalio mėnesio ir toliau mokyti tuos vyrus cirko disciplinos, bet jau sunkesnių triukų. Taip pat bandysiu pakalbinti kitų profesijų atstovus: magus, fokusininkus, kad prie manęs prisijungtų. Galiu drąsiai pasakyti, kad patirtis, kurią gavau tarp tų aukštų sienų, apipintų viela, dabar man yra neįkainojama.
