Gyvenu Vokietijoje jau 8 mėnesius. Priežastis išvykti nebuvo nusivylimas gyvenimu Lietuvoje – turėjau perspektyvų mėgstamą darbą pagal specialybę. Alga, aišku, buvo nedidelė, nes kažkodėl Lietuvoje niekas nemato jokios problemos, kad magistro diplomą turintiems jauniems specialistams leidžiama mokėti minimalų atlygį ir iš jų dar tikėtis daug pastangų, kompensuojančių patirties trūkumą, kurios išreiškiamos viršvalandžiais (už kuriuos, aišku, niekam net nekyla minties sumokėti). Ir tai ne mano žodžiai – man taip buvo tiesiai šviesiai pasakyta per darbo pokalbį. Bet šįkart norėjau pakalbėti ne apie tai.
Taigi, gyvenau ir dirbau Lietuvoje architekte. Galbūt visiems tai atrodo gerai apmokamas darbas, bet tikrai ne Vilniuje ir ne jauniems specialistams, kurie dar nėra atestuoti. O čia ir prasideda sunkumai... Projekto vadovais ir architektūrinės dalies projekto vadovais gali būti atestuoti tik baigę Architektūros studijų bakalaurą. O štai vienas universitetas turi Architektūros inžinerijos studijų programą, kurie po tikrai sunkių studijų gauna Statybos bakalauro diplomą, nors studijas sudaro 50 proc. architektūros ir 50 proc. statybos inžinerijos krypties mokomieji dalykai. Dauguma mano bendramokslių sėkmingai įsidarbina vienoje ar kitoje srityje, bet, kiek aš žinau, jie niekada negali būti atestuoti kaip Projektų dalies vadovai Architektų sąjungoje. Net jei, mano atveju, baigtos ir Architektūros magistrantūros studijos.
Mano vyrui pasitaikė proga baigti magistrantūros studijas Vokietijoje ir gauti 2 diplomus – lietuvišką ir vokišką. Stipendijos vos pakanka nuomai Vokietijoje, tad atsisveikinau su darbu ir išvykau paskui, tikėdamasi įsidarbinti Vokietijoje. Išvykdami galvojome 1-2 metus pagyventi Vokietijoje, kol vyras baigs studijas. Ir man pasisekė: per 3 mėnesius radau darbą pagal specialybę, net ir vidutiniškai mokėdama vokiečių kalbą. Uždirbu tikrai daugiau nei Lietuvoje, stengiamės kuo daugiau keliauti, kad išnaudotume šiuos kelerius metus. Stengiamės „išspausti“ maksimumą iš šio laiko, nes kol kas dar nematau nieko ypatingo, kas mane skatintų likti gyventi užsienyje.
Ir tada gavau atsakymus dėl savo išsilavinimo. Nors visur skelbiama, kad universitetų diplomai pripažįstami visoje Europos Sąjungoje, tačiau juos reikia nunešti į tam tikrą įstaigą, kad gautum raštišką pripažinimą. Statybos inžinerijos bakalauras buvo pripažintas automatiškai, remiantis ES teisės aktais. Su Architekto diplomu buvo sudėtingiau – Architektų sąjunga atidžiai peržiūrėjo visus mokomuosius dalykus bei kreditus, ir padarė išvadą, kad studijuoti dalykai atitinka Vokietijoje keliamus reikalavimus architektūros studijoms. Taigi, staiga tapau pripažinta dviguba specialiste, kokių Vokietijoje nėra arba yra labai nedaug. Užsidegė žalia šviesa siekti karjeros abiejose srityse, kai Lietuvoje įgytas aukštojo mokslo diplomas nepripažįstamas.
Sunkiai mokiausi šešerius metus, noriu grįžti į Lietuvą ir pritaikyti užsienyje įgytą patirtį. Net negalvojant apie atlyginimo skirtumus bei kitus niuansus, kaip man sugrįžti, jeigu lietuviai nepripažįsta savo paruoštų specialistų? Ar galima dar karjeros pradžioje užsibrėžti sau ribą ir nusiteikti visą gyvenimą likti kito žmogaus, turinčio atestaciją, šešėlyje? Ar taip valstybė nori sustabdyti „protų nutekėjimą“, kai išleido pinigus specialistų paruošimui valstybės finansuojamoje vietoje?
Savo istorija norėjau atkreipti dėmesį, kad reiktų galvoti ir apie išsilavinusių žmonių emigracijos priežastis.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome Jūsų, lietuvių, gyvenančių svetur, pasidalyti – kokiomis sąlygomis jūs gyvenate užsienyje? Rašykite pilieciai@delfi.lt su prierašu „Emigrantas“ ir pasidalykite savo patirtimi, išreikškite nuomonę!