Ikiteisminį tyrimą dėl neteisėto asmens būsto neliečiamumo pažeidimo pradėję Klaipėdos rajono policijos pareigūnai neslepia, kad po antradienio rytą gauto N. Bunkės pareiškimo, kuriuo ji prašo Vilmantui Diliui nutraukti tyrimą, proceso veiksmus baudžiamojoje byloje kontroliuojantis prokuroras neturės kito pasirinkimo ir tyrimą nutrauks. Kadangi tokia nukentėjusiosios valia.
Visuomenėje žinoma ir dėmesio nestokojanti moteris net nepaaiškino tokio savo sprendimo, tik teisinosi, kad esą ją visi ne taip suprato – buvęs mylimasis vis tiek turės atsakyti pagal įstatymą… Bet kaip gali atsakyti, jeigu parašai prašymą iškeltą bylą nutraukti?! Suprantama, iš V. Dilio biografijos ši istorija niekada neišnyks, bet bus priminta ir įvertinta tik tuomet, jeigu sportininkas vėl įvykdys kokį nors nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą.
Žinoma, prokurorai galėtų ginti tą mistinį viešąjį interesą, bet greičiausiai nesivargins – jie jau pademonstravo savo poziciją, kai N. Bunkės ir dabar jau buvusio jos sugyventinio V. Dilio konflikte neįžvelgė smurto artimojoje aplinkoje apraiškų. Ir jiems net nesvarbu, kad tą rytą nuo didelio triukšmo ir išsigandęs prabudo mažametis dainininkės sūnus, vėliau turėjęs ne ką mažiau nustebti dėl išlaužtų namų durų, pridaužytų stiklų ir kepsninėje sudegintų mamos taip mėgstamų orchidėjų.
Net vaiko teisų gynėjai, privalantys pasidomėti, ar vaikui saugu augti tokioje jį supančioje aplinkoje, nesivargino atvykti į dainininkės namus ir pasikalbėti su berniuku. O tai galėjo padaryti bent „dėl akių“, kaip sakoma.
Ir kenčianti moteris – buvęs sugyventinis ir anksčiau namuose kėlė skandalus. Bet ji, kaip ir daug kitų smurtą kenčiančių moterų, V. Diliui atleido, nes šis žadėjo keisti savo gyvenimo būdą, nevartoti alkoholinių gėrimų. Gal kai myli, aklai užsimerki ir tiki, kad artimas žmogus (na ir kas, kad buvęs?) pasikeis.
Tačiau visi žinome, kad tai – didžiausia ir dažniausiai pasitaikanti klaida, kurią daro nuo smurto artimoje aplinkoje kenčiančios moterys. Jeigu buvo vakar, tai bus ir rytoj ar poryt. Šie žmonės nesustoja – apsvaigę nuo alkoholio jie išvaduoja viduje tūnantį šėtoną, jų elgesys apsvaigus nepasikeičia. Ir tai N. Bunkei galėtų patvirtinti ne šimtai, o tūkstančiai Lietuvos moterų, gyvenančių ir kaimuose, ir miesteliuose ar didmiesčiuose.
Drąsos šioms moterims turėjo suteikti ir N. Bunkės viešas kreipimasis į buvusį policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį – juk tik žinomiems ir visuomenėje daugiau ar mažiau gerbiamiems žmonėms prabilus apie tautos skaudulius padėtis bent kažkiek (tebūnie, nedaug) pagerėja. Na, bent jau būna pasitelkiamas viešumo ginklas. O dar prieš rinkimus. Tai ne šiaip eilinė istorija, o „saldainiukas“, kurį, dabar jau rimtai kalbant, galima puikiai išnaudoti ne tik politinei savireklamai, bet ir realiems pokyčiams pasiekti.
„Situacija yra beviltiška, nes policija net neturi galimybių sulaikyti chuliganiškai besielgiantį asmenį daugiau kaip 3 (!) valandoms!!! O kas toliau?? Po 3 val. grįžęs girtas žmogus bus tik dar labiau agresyvus ir įsiutęs, ir iki mirtinos tragedijos, kaip, pavyzdžiui, nutiko a.a. „TV pagalbos” žurnalistei Viltei – mažiau nei vienas žingsnis!” – dar sekmadienį N. Bunkė „Facebook‘e“ rašė, kad ji tai savo gyvenimą sugebės susitvarkyti, tačiau jai neramu dėl kitų žmonių, kurie kasdien patenka į tokias situacijas. Juoba, kad kitą kartą skriaudikas gali ne tik padegti namus, bet ir užmušti.
Apie buvusio sugyventinio išpuolį prabilusi N. Bunkė pasielgė lyg garsioji Žana d’Ark. Bet tik akimirkai. Tokiai trumpai, kad smurtą nuolat kenčiančios moterys net nesuspėjo pasvajoti apie kitokį gyvenimą – po trijų dienų dainininkė nuleido rankas ir sugriovė net mažiausias viltis, kad problema yra aktuali ne tik kaimui ar socialiai pažeidžiamiems žmonėms, bet ir garsenybėms, turtuoliams, inteligentams – iš tiesų, bet kam. Tereikia (pradžiai) apie tai bent garsiai kalbėti.
Manėt, kad kažkas pasikeis? Niekas nepasikeis, nes net N. Bunkė atleido.
Atleido, nes buvęs sugyventinis viešai atsiprašė, žadėjo keisti gyvenimo būdą (girdėta, ar ne?), nebevartoti alkoholio (irgi girdėta, ar ne?). Atleido, nes toliau krepšinį žaisti norintis V. Dilys sutiko atlyginti žalą už išgriautas duris, sudegintas orchidėjas, sukneles ir batelius.
„Aš – ne Dievas, kad kitus teisčiau” , – komentuodama savo kardinaliai pasikeitusį sprendimą viename interviu prisipažino N. Bunkė. Ir čia pat policijai įteikė pareiškimą, kuriame nurodė, kad V. Dilys atlygino žalą, todėl ji nebeturi jokių pretenzijų, o ikiteisminį tyrimą paprašė nutraukti. Padėti tašką šioje nekasdienėje, bet labai skaudžioje istorijoje plačiąja prasme – ne tik asmeniškai Natalijai.
Lyg nieko net nebūtų nutikę. Lyg neturėta, iš ko pasimokyti.
Nuleisdama ginklus N. Bunkė sugriovė skriaudžiamų moterų ar vyrų viltis ir pasmerkė gyvenimui, kurį jie mažų mažiausiai trokšta tiesiog pamiršti. O juk atlikėja galėjo būti geros valios ambasadorė, savo pavyzdžiu ir nesusitaikymu su šia Lietuvos votimi galbūt išgelbėdama ne vieną gyvybę. Ne tik moterų, bet ir smurto proveržius nuolat matančių ir apie gražią bei saugią vaikystę net nenutuokiančių vaikų.
Savo patirtimi pasidalijusi N. Bunkė galėjo padėti išsivaduoti iš metų metus besitęsiančios baimės spąstų, ar tiesiog susivokti, kad nereikia susigyventi su aukos vaidmeniu ir netgi smurtautojams parodyti, jog ir jis gali pajusti tai, ką išgyveno kenčianti auka.
Bet N. Bunkė pasielgė kaip ir daug kitų nuo smurto kenčiančių moterų, atleido savo buvusiam sugyventiniui, ir, atrodo, V. Dilys išvengs baudžiamosios atsakomybės, tačiau būtent baudžiamumo neišvengimas turėtų būti tas svertas, kuris bent kažkiek mąstantį žmogų turėtų priversti sustoti prieš pakeliant ranką.
V. Diliui visuomenė jau paskelbė savo nuosprendį, pasmerkdama dėl apgailėtino poelgio, bet būtent garsių žmonių istorijos turėtų būti pavyzdys, kaip neturėtų būti. Lyg išprotėjęs siautėjęs N. Bunkės sugyventinis turėtų būti mažų mažiausiai nubaustas bent baudžiamojo poveikio priemonėmis. Kad suprastų, jog nepakanka formaliai atsiprašyti aukos, neužtenka jai numesti keletą šimtinių eurų.
Dalis visuomenės pasmerkė ir N. Bunkę – tūkstančiai komentatorių interneto portaluose ir socialiniuose tinkluose šaukė, kad širdį virpinančią istoriją viešai papasakojusi atlikėja, kuri lietuviškajame pramogų pasaulyje laikoma bene geriausia viešųjų ryšių specialiste, taip tenorėjo priminti apie save. Nesinori tuo tikėti, sunku girdėti, kad (jei) tokia „šlovės” kaina – žmogiškosios vertybės tikrai gyvos. Nuoširdžiai dainininkę užjaučiu – gal N. Bunkė jautėsi per silpna, kad tęstų savo kovą, o gal per daug krikščioniškai nusiteikusi. Bet tik kvailys atleidžia ir pamiršta; išmintingas – atleidžia, tačiau nepamiršta. Kaip bebūtų, anot negailestingųjų interneto komentatorių, N. Bunkei belieka palinkėti išlikti tvirtai ir susirasti tikrąją meilę.
Visuomenės viltis sužadinusi istorija jau netrukus bus daugiau ar mažiau primiršta. O tuo metu Lietuvoje toliau bus mušami, terorizuojami, gainiojami, žeminami, skriaudžiami žmonės, tai stebės jų vaikai, ir niekas jais nepasirūpins. Na, nebent gražiomis politikų „kalbelėmis“, ypač kas ketverius metus artėjant spaliui.
Domina autoriaus mintys? Sekite „Facebook“.
